Apie

Man svarbu kuo tiksliau išsaugoti tai, ką žmogus pats užrašė, papasakojo ir paliko savo šeimai. Šeimos istorijos nepagražinu ir nepridedu detalių, kurių nepatvirtina išlikę užrašai, dokumentai ar artimųjų prisiminimai.

Viskas prasidėjo nuo mamos užrašų

Mano kelias prasidėjo nuo mamos sąsiuvinių ir atskirų lapų, kuriuose ji daugelį metų rašė eilėraščius, senų dainų žodžius ir savo prisiminimus. Visa tai ji saugojo sąsiuviniuose ir ant atskirų lapų. Kartais pasakydavo: „Gal kada nors kam bus įdomu.“

Norėjau visa tai sutvarkyti ir sudėti į knygą dabar, kai dar galime kartu versti jos puslapius ir kalbėtis apie tai, kas juose užrašyta. Kiekvienas nuvažiavimas pas mamą virsdavo ilgu vakaru kartu. Mes šnekučiuodavomės apie kasdienybę, o pamažu mama pradėdavo pasakoti apie vaikystės namus, artimus žmones, gimines, seniai matytas vietas ir praėjusius metus. Ji nežinojo, kad tuo metu iš jos užrašų, mūsų pokalbių ir prisiminimų jau rengiau jai knygą.

Taip gimė knyga „Mamos širdies skrynia“, kurią per Motinos dieną mamai įteikėme visi kartu, vaikai ir anūkai. Man buvo svarbu, kad tai, ką ji tiek metų rašė ir saugojo, neliktų laukti neaiškaus „kada nors“, o taptų knyga jai pačiai ir mūsų šeimai.

Rengdama šią knygą supratau, kiek daug istorijų yra išsaugota šeimose: sąsiuviniuose, nuotraukose, dokumentuose ir žmonių prisiminimuose. Viename sąsiuvinyje lieka eilėraščiai, kitame prisiminimai, tarp senų popierių randamas užrašytas vardas ar data, nuotraukų albumuose išlieka žmonės ir vietos, apie kuriuos dar gali papasakoti vyresnieji. Dažnai tokia medžiaga šeimoje išlieka daugelį metų, nors vis atsiranda mintis, kad kada nors reikėtų ją sutvarkyti.

Iš šios patirties atsirado „Užrašyti gyvenimai“.

Po „Mamos širdies skrynios“ pradėjau dirbti ir su kitų šeimų išsaugota medžiaga. Vienur tai buvo šeimoje išsaugoti laiškai, iš kurių parengta „Laiškai iš praeities“, kitur – močiutės receptų sąsiuvinis, iš kurio atsirado „Dovanos iš virtuvės. Močiutės receptai“. Kiekviena šeima išsaugo vis kitokią medžiagą, todėl ir darbas kiekvieną kartą prasideda kitaip.

Kaip dirbu su patikėta medžiaga

Dirbti pradedu nuo to, ką šeima yra išsaugojusi, tai gali būti keli sąsiuviniai, daug metų rašyti prisiminimai, eilėraščiai ar kita kūryba, senos nuotraukos, užrašai ant jų nugarėlių, dokumentai, receptai ir artimųjų pasakojimai.

Tik perskaičius ir peržiūrėjus visą medžiagą galima atsirinkti tai, kas tarpusavyje siejasi ir iš ko gali susidėti nuoseklus pasakojimas. Ne visa šeimai brangi medžiaga turi patekti į galutinį tekstą.

Peržiūrint medžiagą dažnai vienas užrašas padeda suprasti kitą. Viename sąsiuvinyje paminėtas žmogus kitur jau gali būti parašytas jo pilnas vardas, prie nuotraukos užrašyta data padeda ją susieti su šeimos pasakojimu, o artimojo prisiminimas paaiškina tai, ko vien iš dokumento nesužinotume. Jei datos, vardai ar pasakojimai nesutampa, juos tikslinu ir lyginu, kad knygoje neliktų spėjimų ar to, ko šeima iš tiesų nežino.

Redaguodama stengiuosi išsaugoti žmogaus vartotus žodžius, posakius ir tai, kaip jis pats pasakojo. Prisiminimas lieka prisiminimu, todėl jo neperrašau taip, tarsi viskas būtų žinoma visiškai tiksliai. Dokumentuose randu tai, ko šeimos prisiminimuose jau nebeliko: tikslų vardą, datą, gyvenamąją vietą, giminystės ryšį ar kitą svarbią šeimos istorijos aplinkybę. Jei skirtinguose užrašuose pasakojama nevienodai, pirmiausia bandau suprasti, kodėl taip yra. Tokių vietų neužpildau savo spėjimais.

Man svarbu, kad parengtoje knygoje liktų ne vien datos ir pavardės. Joje turi būti ir pats žmogus – jo vartoti žodžiai, mėgti posakiai, eilėraščiai, prisiminimai apie namus ir šeimoje pasakojamos istorijos.

Šeimos užrašuose ir prisiminimuose būna labai asmeniškų patirčių, todėl ne viskas, kas buvo užrašyta ar papasakota, turi patekti į knygą. Jei šeima nenori įtraukti tam tikrų istorijų, vardų ar kitų jautrių vietų, jų nenaudoju. Viešai šeimos nuotraukas, vardus ar knygos ištraukas rodau tik gavusi šeimos leidimą.

Gal ir jūsų šeimoje yra istorija, kurios nereikėtų palikti stalčiuje

Nebūtina jau žinoti, kokia turėtų būti būsima knyga. Pradėti galima nuo to, ką turite: artimo žmogaus prisiminimų ar kūrybos sąsiuvinių, senų nuotraukų, dokumentų, šeimoje užrašytų pasakojimų ar jau surinktos didesnės medžiagos.

Galime pradėti nuo to, ką jūsų šeima jau yra išsaugojusi, ir įvertinti, ką iš šios medžiagos galima parengti.