Ištrauka iš metraščio

Antroji karta kaime netoli Druskininkų

Mama rašo:

„Gal Kazimieras turėjo ir daugiau vaikų, bet tėtė pasakojo, kad jo senelis buvo Jonas. Jonas buvo vedęs Barborą. Jie, kiek žinau, turėjo šešis vaikus. Jų vaikai: Elena, Petras, Vincas, Salomėja, Ona ir Pranas.“

Šioje citatoje jau atsiranda visa šeima: tėvas, motina ir šeši vaikai ir yra svarbiausias šios kartos liudijimas.

Jonas ir Barbora gyveno viename Dzūkijos kaime netoli Druskininkų. Jų gyvenimas buvo susijęs su žeme ir netoliese buvusiu dvaru. Žemės nebuvo daug, todėl kasdienybė priklausė nuo darbo: gyvulių, laukų, sėjos, derliaus, pašaro ir duonos iki kito derliaus.

Apie Jono ir Barboros ūkį mama nerašo, bet galima suprasti, kad jie nebuvo pasiturintys ūkininkai. Greičiau buvo mažai žemės turėję žmonės. Tokius kaime vadindavo smulkiasnapiais.

Šis žodis šiandien skamba neįprastai, bet iš jo galima suprasti, kaip tokie žmonės gyveno. Smulkiasnapis nebuvo didelis gaspadorius. Mažai žemės turinčiam žmogui reikėjo skaičiuoti grūdus, pašarą, duoną ir viską, ko šeimai turėjo užtekti iki kito derliaus.

Mažai žemės turinčiai šeimai išgyventi buvo sunku. Todėl darbo tekdavo ieškoti ir dvare.

Elena, Petras, Vincas, Salomėja, Ona ir Pranas. Šeši vaikai, šeši skirtingi gyvenimai. Apie vienus išliko daugiau pasakojimų, apie kitus mažiau. Šiame skyriuje jie dar yra viena šeima — Jono ir Barboros vaikai.

Toliau pasakojimas bus apie Vincą.

Ištrauka iš metraščio

Pirmoji giminės karta sename Dzūkijos kaime prie Nemuno

Mamos metraštyje – vos viena eilutė:

„Mūsų giminė kilusi iš seno Dzūkijos kaimo prie Nemuno.“

Knygoje viena eilutė tampa skyriumi.

Rengiant knygą ši eilutė tapo pirmojo skyriaus pradžia. Iš pradžių sakinys atrodė trumpas ir paprastas. Vėliau paaiškėjo, kad jis nurodo vietą, kurioje reikia ieškoti pirmųjų žinomų šeimos vardų ir seniausių pasakojimų.

Mama rašo:

„Man buvo labai įdomu, kas buvo jo seneliai ir proseneliai. Jis sakydavo, kad mūsų giminė kilusi iš seno Dzūkijos kaimo prie Nemuno. Prosenelis buvo Kazimieras, jis buvo vedęs Uršulę.“

Apie Kazimierą ir Uršulę šiandien žinoma nedaug. Nežinome, kokiame name jie gyveno, kiek žemės turėjo, kokius darbus dirbo ir kaip atrodė jų kasdienybė. Žinomi tik jų vardai ir vieta, nuo kurios prasideda šis giminės pasakojimas.

Su šia vietove susijusi sena istorija apie brastą per Nemuną. Senelis Mykolas ją yra pasakojęs tautosakos rinkėjui. Nusekus upei, žmonės žinodavo vietą, kuria buvo galima pasiekti kitą krantą. Brasta jungė abipus Nemuno įsikūrusius kaimus ir buvo naudojama vietos gyventojų kelionėms.

Šeimoje buvo pasakojama, kad Kazimieras į šį kraštą galėjo ateiti iš kitos Nemuno pusės.

Carinės Rusijos laikais jauniems vyrams grėsė ilga tarnyba kariuomenėje. Rekrūtų prievolė galėjo ilgiems metams atplėšti jauną vyrą nuo namų ir artimųjų. Galbūt Kazimiero kelionė per Nemuną buvo susijusi su noru išvengti tarnybos ir pradėti gyvenimą naujoje vietoje.

Senas Dzūkijos kaimas prie Nemuno svarbus ir dėl dar vieno giminės istorijos epizodo. XIX amžiuje vietos bažnyčioje kurį laiką vargonavo Konstantinas Čiurlionis, būsimojo dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas.

Kazimieras ir Uršulė tuo metu galėjo jį matyti. Gal per sekmadienio mišias, gal per šventes, gal tiesiog kaime, kur žmonės vieni kitus pažinojo bent iš matymo.

Čiurlionių pavardė šiame metraštyje dar sugrįš.

Kazimieras ir Uršulė yra pirmoji žinoma mūsų giminės karta.

Toliau pasakojimas bus apie antrąją giminės kartą.

Ištrauka iš metraščio

Šioje skiltyje dalijuosi šeimos metraščio ištraukomis.

Pirmoji ištrauka yra iš metraščio įžangos. Joje pasakoju, nuo ko prasidėjo šeimos istorijos rašymas: nuo klausimo, kelių mamos užrašytų sakinių, dėdės saugotų nuotraukų ir akimirkos, kai supratau, kad išlikę daug daugiau, negu iš pradžių atrodė.

Saugant šeimos privatumą, šioje ir kitose viešai skelbiamose ištraukose asmenų vardai ir pavardės pakeisti. Istorija išlieka tikra.

Istoriją pasakoju pirmuoju asmeniu, nes metraštis prasidėjo nuo labai asmeniško darbo: mamos užrašų, artimųjų pasakojimų, senų nuotraukų ir mano pačios paieškų. Taip lengviau parodyti ne tik faktus, bet ir kelią, kuriuo šeimos istorija buvo renkama ir užrašoma.

Įžanga

Ar įmanoma apgauti laiką? Atpažinti balsą, įrašytą į senas magnetofono juostas ar pažvelgti į pageltusią fotografiją ir pajusti, kad žmogus joje staiga tampa artimesnis?

Dažnai viskas prasideda nuo susidomėjimo šeimos istorija. Tada pradedi peržiūrėti senus užrašus, nuotraukas, dokumentus ir pamažu atsiranda noras ieškoti daugiau.

Mamos metraštyje skaitau:

„Man buvo labai įdomu, kas buvo jo seneliai ir proseneliai. Jis sakydavo, kad mūsų giminė kilusi iš seno Dzūkijos kaimo prie Nemuno. Prosenelis buvo Kazimieras, jis buvo vedęs Uršulę.“

Šie keli sakiniai ilgą laiką man atrodė kaip paprastas šeimos prisiminimas, perduotas iš kartos į kartą. Aš visada žinojau apie mamos rašytą metraštį. Buvau jį varčiusi, klausiusis jos pasakojimų apie senąjį kraštą ir giminės žmones. Tik tada dar nesupratau, kiek daug slypi tarp tų eilučių.

Viskas pasikeitė tada, kai pas dėdę Antaną radau senas nuotraukas. Tas radinys privertė iš naujo pažvelgti į tai, ką manėme žiną apie savo šeimos praeitį.

Pirmoji nuotrauka, kurią pamačiau, buvo sena fotografija iš Amerikos. Joje buvo Vincas. Apie jį iki tol buvau girdėjusi tik iš pasakojimų apie šipkortes ir išvykimą. Dabar prieš akis buvo žmogus, kuris paliko Lietuvą ir pradėjo gyvenimą svetur.

Kita dėdės saugota nuotrauka buvo su seneliu Mykolu. Iš pradžių atrodė, kad svarbiausias yra pats senelio atvaizdas. Tik apvertus fotografiją paaiškėjo, kad ne mažiau svarbi ir kita jos pusė. Ten mėlynu rašalu buvo užrašyta tautosakos rinkėjo pavardė.

Nuo šio užrašo prasidėjo paieška. Tada dar nežinojau, ar archyvuose kas nors išlikę. Tik vėliau ji nuvedė iki senų magnetofono juostų, kuriose po daugelio metų buvo galima išgirsti Mykolą.

Tada supratau, kokį didelį darbą mama buvo padariusi. Ji klausėsi artimųjų pasakojimų, užrašinėjo prisiminimus, rinko vardus, vietas ir istorijas. Be jos užrašų daug kas būtų likę tik artimųjų prisiminimuose ir ilgainiui galėjo visai išnykti.

Ką noriu parodyti šia ištrauka?

Šioje įžangos ištraukoje matyti, kad šeimos metraštis ne visada prasideda nuo dokumentų ar tvarkingai sudėliotos genealogijos. Kartais pradžiai užtenka vieno sakinio, vienos nuotraukos, išsaugoto žmogaus balso ar klausimo: kas jie buvo?

Man svarbu parodyti, kad metraštyje gali susitikti faktai, prisiminimai, dokumentai ir gyvas pasakojimas. Vardai ir datos reikalingi, bet vien jų neužtenka. Už jų visada yra žmogus, jo gyvenimas, pasirinkimai ir tai, ką dar galima išsaugoti.

Kiekvienoje šeimoje yra istorijų, kurios vertos būti užrašytos.