Vaikiškas dienoraštis: nusikirpau kirpčiukus pati

Birželio 18 d. Mama pasakė, kad mano kirpčiukai jau per ilgi ir savaitgalį reikės nukirpti. Man jie irgi nepatinka, nes vis lenda į akis.

Birželio 19 d. Šiandien pati pasiėmiau žirkles ir nusikirpau kirpčiukus. Iš pradžių viena pusė buvo ilgesnė, todėl kirpau dar. Dabar jie labai trumpi, bet man atrodo gražiai.

Birželio 20 d. Mama pamatė mano kirpčiukus. Iš pradžių nieko nesakė, tik žiūrėjo. Paskui paklausė, ar tikrai negalėjau palaukti iki savaitgalio. Pasakiau, kad galėjau, bet kirpčiukai lindo į akis.

Birželio 25 d. Šiandien buvau kieme su Rasa. Ji paklausė, kas man nukirpo kirpčiukus. Pasakiau, kad pati. Ji sakė, kad irgi norėtų pabandyti, bet aš liepiau geriau palaukti mamos.

Birželio 29 d. Mama sako, kad kirpčiukai vis dar per trumpi. Man tai gerai. Svarbiausia, kad į akis nebelenda.

Pirmasis agurkas iš daržo

Kiekvieną vasarą laukdavome, kada darže užaugs pirmasis agurkas. Vis pakeldavome lapus ir tikrindavome, ar jau galima jį skinti. Dažniausiai dar tekdavo palaukti.

Po kelių dienų pagaliau ateidavo laikas jį nuskinti. Agurkas būdavo nedidelis, nelygus ir šiurkštus nuo smulkių spygliukų. Patrindavome į marškinius ar kelnes ir padalydavome į kelias dalis.

Kiekvienam tekdavo vos po kąsnelį, bet pirmojo vasaros agurko skonio užtekdavo visiems.

Ką pasakoja jos rankos?

Tą dieną ji sėdėjo prie lango. Nufotografavau ją taip, kad nuotraukoje liko tik ant tamsaus sijono sudėtos rankos.

Išryškėjusios gyslos ir raukšlėta oda liudijo daugybę per gyvenimą nudirbtų darbų. Tos rankos laikė vaikus, minkė tešlą, ravėjo daržus, glostė karščiuojančią kaktą, spaudė rožinį, rišo skarelę ir uždegė žvakę už tuos, kurių jau nebėra.

Atrodė, kad jos rankose telpa daugiau negu vienas gyvenimas.

Žiūrėdama į jas, paklausiau, kas jos gyvenime buvo sunkiausia, o kas gražiausia. Ji ilgai tylėjo, žiūrėjo ne į mane, o kažkur pro langą.

Paskui tyliai pasakė:

„Sunkiausia buvo laidoti savus. O gražiausia buvo tai, kad po visko namuose dar girdėjosi vaikų balsai, dar reikėjo kūrenti pečių, virti pietus ir laukti pareinančių.“

Vaikiškas dienoraštis: kaip auginau žiurkėną

Rugsėjo 4 d. Šiandien tėtis parnešė žiurkėną. Jis mažas, rusvas ir labai ramus. Mama pasakė, kad narvelį turėsiu valyti pati. Pasakiau, kad žiurkėnai beveik nešiukšlina.

Rugsėjo 6 d. Pavadinau jį Pūku. Norėjau parodyti, kaip jis moka sėdėti ant delno, bet Pūkas nubėgo man rankove ir išlindo prie kaklo. Mama pradėjo šaukti, nors jis tik norėjo pasižiūrėti.

Rugsėjo 9 d. Vakare pastebėjau, kad narvelio durelės praviros. Pūko niekur nebuvo. Ieškojome po lova, už spintelės ir virtuvėje prie bulvių maišo. Tėtis pasakė, kad žiurkėnas pats sugrįš, kai išalks. Mama pasakė, kad jis tikriausiai jau graužia laidus.

Rugsėjo 10 d. Naktį spintoje kažkas krebždėjo. Mama pažadino tėtį, o tėtis pasakė, kad čia namas traška. Ryte viename bate radome saulėgrąžų lukštų, o tarp megztinių miegojo Pūkas. Jis atrodė labai patenkintas.

Rugsėjo 13 d. Palikau ant stalo matematikos sąsiuvinį. Pūkas nugraužė vieną kampą ir pusę namų darbų. Mokytojai pasakiau tiesą, bet ji nepatikėjo. Sakė, kad paprastai sąsiuvinius sugraužia šunys. Pažadėjau kitą kartą atsinešti žiurkėną kaip įrodymą.

Rugsėjo 15 d. Mama nupirko narveliui naują užraktą. Dabar Pūkas nebegali pabėgti. Man jo truputį gaila, nes spintoje jam labai patiko.

Rugsėjo 18 d. Pūkas šiandien visą dieną miegojo. Mama pasakė, kad pagaliau namuose ramu. Aš jai priminiau, kad nuo pat pradžių sakiau: jis labai ramus.

Pirmasis dviratis

Savas dviratis buvo viena didžiausių vaikystės svajonių. Raudonas rėmas, blizgantis vairas, prie vairo ir sėdynės pritvirtinti kutai. Net jo pavadinimas skambėjo ypatingai. Turėdamas „Ereliuką“, galėjai nulėkti, kur panorėjęs.

Jo tekdavo laukti ilgai. Vieni gaudavo per gimtadienį, kiti paveldėdavo iš vyresniojo brolio ar sesers. Naujas dviratis kvepėdavo dažais ir tepalu, o jo stipinus vaikai papuošdavo spalvota viela ar barškučiais.

Važiuoti dažniausiai mokydavo tėvas arba vyresnysis brolis, bėgdavo jis greta ir laikydavo už sėdynės, kol vieną akimirką paleisdavo. Tik tada suprasdavai, kad jau važiuoji pats.

Vasarą „Ereliukas“ veždavo prie upės, į miško pakraštį ir pas draugus. Pats pripūsdavai padangas, patepdavai grandinę, o nubrozdinti keliai neskaudėjo.

Daugelis dar prisimena pirmąjį savarankišką važiavimą, vėją ausyse ir kelią, kuris tada atrodė neturintis pabaigos.

Sekmadienio rytas prieš 70 metų

Praėjo septyniasdešimt metų, bet jis vis dar prisimena tuos sekmadienio rytus.

Dar neišaušus, kai už lango vos pradėdavo čiulbėti pirmieji paukščiai, jis pabusdavo nuo tylos. Ne nuo garso, o sekmadieninės tylos, kurios visą savaitę taip laukdavo. Krosnis, kurta vakar vakare, dar laikė šilumą, o kambaryje kvepėjo vakarykšte kepta duona.

Motina jau būdavo atsikėlusi. Virtuvėje tyliai skambtelėdavo puodai, tarsi ji nenorėtų sudrumsti rytinės ramybės. Ant viryklės virdavo gilių kava, o ant stalo būdavo padėta duona ir sviestas, kurio sekmadieniais leisdavo užsitepti storiau nei šiokiadieniais.

Tėvas skusdavosi prie lango, mažą veidrodėlį pasistatęs ant palangės, o paskui apsivilkdavo vienintelius gerus marškinius, kuriuos motina išlygindavo šeštadienio vakarą, kai visi jau miegodavo. Apie devintą pasigirsdavo tolimos bažnyčios varpai.

Vėliau jis basas sėdėdavo ant seno namų slenksčio, valgydavo duoną su sviestu ir žiūrėdavo, kaip keliu lėtai važiuoja vežimas. Niekas neskubėjo. Net laikas sekmadieniais, rodos, eidavo lėčiau.

Neišsiųstas laiškas

Rastas tarp pageltusių knygos puslapių, be datos, be adreso ant voko.

„…žinau, kad praėjo jau treji metai, o aš vis dar nerandu žodžių, kuriuos reikėjo pasakyti tada, prie durų, kai išėjai ir nė karto neatsigręžei. Sakiau tau, kad klystu retai. Melavau – klystu dažnai, tik retai turiu drąsos tai pripažinti.

Norėjau parašyti anksčiau. Šimtą kartų pradėjau šį laišką ir šimtą kartų suplėšiau, nes žodžiai popieriuje atrodė per maži tam, ką norėjau pasakyti. Gal ir dabar per maži. Bet bandau paskutinį kartą.

Atleisk man už tas vakarienes, per kurias abu tylėjome, nors reikėjo tik pasakyti, kad didžiuojuosi tavimi. Atleisk, kad išmokiau tave nerodyti, kas skauda, o dabar pats nebežinau, kaip pasakyti, kas skauda man.

Jei kada nors skaitysi šiuos žodžius…”

Toliau – tuščias lapas. Šis laiškas taip ir liko gulėti knygoje, nepabaigtas, neišsiųstas, laukiantis akimirkos, kuri taip ir neatėjo.

Vaikiškas dienoraštis: 1982-ųjų vasara

Birželio 15 d. Šiandien prasidėjo atostogos. Mama pasakė, kad visą vasarą gyvensim pas bobutę kaime. Aš labai džiaugiuosi, nes ten yra šuo Rikis ir galima maudytis upėje, o mieste tik balkonas.

Birželio 20 d. Šiandien valgiau ledų už 20 kapeikų prie parduotuvės ir pamečiau nosinę. Mama truputį supyko, bet ne labai, nes buvo karšta ir jai irgi norėjosi ledų.

Liepos 3 d. Su Rimu darže radome ežį. Norėjom parsinešti namo, bet bobutė pasakė, kad ežiukas turi savo namus miške, o ne po mūsų lova. Buvo truputį liūdna, bet jis vis tiek gražus.

Liepos 12 d. Dėdė atvežė dviratį, bet man jis dar per didelis, sėdynę reikia leisti žemyn. Visą dieną mokiausi važiuoti ir du kartus nuvirtau į dilgėles. Mamai nesakysiu.

Rugpjūčio 2 d. Radau vieną rublį po sofa. Negaliu apsispręsti, ar atiduoti bobutei, ar nusipirkti pyragėlį parduotuvėj. Galvosiu iki rytojaus.

Rugpjūčio 28 d. Rytoj važiuojam atgal į miestą. Į dėžutę susidėjau akmenukus, plunksną ir vieną sausą vabalą. Mama pasakė, kad vabalo neveš.

Maudynės kaimo kūdroje

Karštą vasaros dieną vaikai pasiimdavo rankšluosčius ir basomis nubėgdavo prie netoli namų esančios kūdros.

Kūdroje nebuvo nei liepto, nei smėlėto kranto. Į vandenį reikėjo bristi per žolę, atsargiai statant kojas ant minkšto dugno. Vos vienas įbrisdavo giliau, prasidėdavo taškymasis. Netrukus vanduo prie kranto pasidarydavo drumstas, bet vaikams tai nerūpėjo.

Mažesnieji maudydavosi arčiau kranto, o vyresni plaukdavo į kitą pusę. Kartais kas nors pajusdavo prie kojos prisilietusią žolę ir surikdavo, kad vandenyje kažkas yra. Visi skubėdavo į krantą ir žiūrėdavo į vandenį, o po kelių minučių vėl brisdavo maudytis.

Po maudynių vaikai atsiguldavo ant įšilusios žolės ir laukdavo, kol saulėje nudžius. Namo jie grįždavo tik išgirdę iš kiemo šaukiant pietų. Prie kojų būdavo prilipę žolės, o ant odos dar kurį laiką jausdavosi kūdros vandens kvapas.

Sąsiuvinio eilėraštis: apie pirmąjį šokį

Kartais sename sąsiuvinyje svarbiausia būna ne tai, kiek jame prirašyta, o vienas tarp puslapių likęs nedrąsus eilėraštis be datos ir autoriaus vardo. Tik keli posmai apie vakarą, muziką ir pirmąjį šokį, kuris, matyt, liko atmintyje visam gyvenimui.

Pirmasis šokis

Tą vakarą muzika skambėjo tyliai,
o tu ištiesei man ranką.
Aš nemokėjau šokti
ir nedrįsau pakelti akių.

Sukosi salė, langai ir žmonės,
mano žingsniai vis dar painiojosi,
bet tavo rankos nepaleidau.
Dar nesibaigus muzikai supratau:
namo grįšiu jau nebe tokia pati.

Šis eilėraštis labai paprastas, bet būtent tuo ir gražus. Jame nėra didelių pažadų ar dramatiškų žodžių. Tik tas jausmas per pirmąjį šokį, kai ranka dar nedrąsi, žingsniai painiojasi, o širdis jau supranta daugiau, negu žmogus drįsta pasakyti

Galbūt tai buvo tik vienas vakaras, o galbūt po jo nieko daugiau ir neįvyko. Sąsiuvinyje jis liko kaip vienas jaunystės prisiminimas, sutalpintas į kelis posmus apie pirmąjį šokį.