Nebaigti eilėraščiai: nežinomo kaimo poeto palikimas

Senoje skrynioje, atokaus vienkiemio kambaryje, gulėjo dešimtys mokyklinių sąsiuvinių. Languoti lapai buvo pageltę, kraštai apsitrynę, o kai kur popierius jau trupėjo. Iš pradžių jie atrodė kaip paprasti seni užrašai, ilgus metus niekieno nevartyti.

Atvertus pirmą sąsiuvinį paaiškėjo, kad jame užrašyti eilėraščiai.

Jų autorius buvo Vincas. Kaimynai jį prisiminė kaip uždarą, nedaug kalbantį žmogų. Jis dažnai stovėdavo prie prieangio ir žiūrėdavo į laukus. Vieniems atrodė kiek keistas, kitiems buvo tiesiog tylus kaimo žmogus.

Niekas per daug nesidomėjo, apie ką jis galvoja. Tik po daugelio metų rasti sąsiuviniai parodė, kad Vincas rašė beveik visą gyvenimą.

Jo dienos sukosi apie ūkį. Reikėjo dirbti žemę, pasirūpinti gyvuliais, paruošti malkų ir taisyti tvoras. Vakare troboje dar kurį laiką degdavo lempa.

Vincas rašė smulkia, truputį pasvirusia rašysena. Viename puslapyje tilpdavo visas eilėraštis, kitame likdavo tik keli posmai ar pradėtas sakinys. Šalia eilėraščių pasitaikydavo ir trumpų kasdienybės įrašų: „šiandien lijo“, „kalėm tvorą“, „skaudėjo rankas“.

Vincas eilėraščių nesiuntė į laikraščius ir nesiruošė jų leisti. Sąsiuviniai nebuvo sudėti pagal metus ar temas. Vieni užpildyti beveik iki galo, kituose prirašyti tik keli puslapiai. Atrodo, kad jis rašė pirmiausia sau.

Juose pasitaiko klaidų, kai kurios eilutės nesirimuoja, o dalis minčių nutrūksta. Vis dėlto iš jų galima suprasti, kas Vincui buvo svarbu. Jis rašė apie laukus, medžius, šulinį, duoną, lietų, tėvus, senatvę ir žmogų, kurio ilgėjosi.

Viename sąsiuvinyje liko tokios eilutės:

Aš pamečiau pavasarį gilioj vagoj,
Kur tėvas barstė grūdą rudenį anksti.
Dabar sėdžiu prie lango, vakaro tamsoj,
Ir nežinau, ar tu arti, ar tu toli…

Kas buvo tas žmogus, Vincas neparašė. Sąsiuviniuose nėra nei vardo, nei paaiškinimo. Tik keliose skirtingais metais užrašytose eilutėse vis sugrįžtama prie laukimo, išsiskyrimo ir nepasakytų žodžių.

Dalis eilėraščių liko nebaigti. Vienur trūksta paskutinio posmo, kitur sakinys nutrūksta viduryje eilutės. Po kelių užrašytų žodžių kartais lieka tuščias puslapis.

Nežinoma, kodėl Vincas prie jų nebegrįžo. Sąsiuviniuose nėra atsakymo.

Kaimynai pažinojo žmogų, kuris dirbo, mažai kalbėjo ir dažnai stovėdavo prie prieangio. Jie nežinojo, kad vakarais jis rašė eilėraščius ir metų metus saugojo juose tai, apie ką nekalbėjo.

Iš užrašų galima suprasti ir tai, kas jo gyvenime liko kitiems nematoma. Vincas stebėjo metų laikus, prisiminė tėvus, jautė senstantį kūną ir ilgėjosi žmogaus, apie kurį nedrįso arba nenorėjo pasakoti kitiems.

Galbūt Vincas niekada nebūtų pavadinęs savęs poetu. Greičiausiai jis net nemanė, kad jo užrašai kada nors bus skaitomi. Vis dėlto dešimtys sąsiuvinių rodo, kad rašymas jam buvo svarbus.

Šiandien apie Vincą primena keli žmonių prisiminimai ir skrynioje rasti sąsiuviniai. Kaimynai prisiminė jį stovintį prie prieangio. Sąsiuviniuose liko jo eilėraščiai ir mintys, apie kurias aplinkiniai nežinojo.

Ką daryti su senais laiškais ir dienoraščiais

Tvarkant namus stalčiuje kartais randamas pluoštas senų laiškų ar storas ranka prirašytas sąsiuvinis. Tada dažnai kyla klausimas, ką su tuo daryti. Skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio, tik pravartyti ar vėl uždaryti stalčių? Saugoti toliau, kaip darė tėvai ar seneliai, ar išmesti, nes namuose ir taip nedaug vietos? Vien pažvelgus į laiškų pluoštą ar seną sąsiuvinį neįmanoma suprasti, kas jame iš tiesų yra. Todėl prieš išmetant ar sudeginant senus laiškus ir dienoraščius verta bent dalį jų perskaityti.

Iš dokumentų ir nuotraukų galima sužinoti, kur ir kada žmogus gyveno, dirbo, o laiškai ir dienoraščiai padeda geriau suprasti jo kasdienį gyvenimą, nes juose žmogus rašė apie tai, kas tuo metu vyko, kas jam rūpėjo, su kuo bendravo ir kokius sunkumus patyrė. Rašydamas laišką ar dienoraščio įrašą žmogus paprastai negalvodavo, kad po daugelio metų jo tekstą skaitys kiti. Svarbu prisiminti, kad tai, kas juose užrašyta, priklausė nuo to, kas rašė, kam buvo rašoma ir kokiomis aplinkybėmis.

Lietuvoje jau gerą dešimtmetį veikia kelių mokslo įstaigų, tarp jų Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto, bendra iniciatyva „Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazė“. Joje kaupiami laiškai, dienoraščiai ir kiti asmeniniai rankraščiai. Pirmajame, 2013 m. duomenyno leidime yra per 1300 laiškų. Jie tiriami kaip svarbus lietuvių kalbos ir kasdienio gyvenimo šaltinis, nors tvarkant šeimos palikimą tokie tekstai neretai palaikomi nereikalingais popieriais.

Senus tekstus ne visada lengva perskaityti, tai gali užtrukti, ypač jeigu rašysena sunkiai įskaitoma, rašalas vietomis išblukęs, vartojama senesnė rašyba arba šeima susirašinėjo lenkų ar rusų kalba. Geriau pradėti nuo aiškiausiai perskaitomų puslapių ir skaityti po truputį, o ne bandyti iš karto perprasti visą sąsiuvinio ar laiško turinį. Skubotai išmetus dalį laiškų ar užrašų, gali būti prarastos detalės, kurių vėliau nebebus iš kur sužinoti.

Laiškus ir dienoraščius geriausia laikyti išlygintus, sausoje ir tamsioje vietoje, toliau nuo palėpės ar rūsio, kur popierių veikia drėgmė ir temperatūros svyravimai. Vokus verta saugoti kartu su laiškais, nes ant jų gali būti užrašytas siuntėjas, gavėjas, vieta, data arba išlikęs pašto spaudas. Jeigu datos žinomos, laiškus galima sudėti chronologine tvarka. Kitais atvejais juos patogu suskirstyti pagal siuntėjus ar gavėjus.

Kiekvieną puslapį verta nuskenuoti arba aiškiai nufotografuoti. Skaitmeninė kopija išsaugo turinį, net jeigu laiškas ar dienoraštis laikui bėgant būtų pažeistas, ir leidžia ja pasidalyti su giminaičiais neperduodant originalo. Kopijas reikėtų laikyti ne vien telefone ar kompiuteryje, bet ir kitoje saugioje vietoje.

Perskaityti, sutvarkyti ir nuskenuoti yra tik dalis darbo. Pluoštas pavienių laiškų ar dienoraščio įrašų dar nėra nuoseklus šeimos pasakojimas. Viename laiške gali būti paminėtas žmogus, kurio pavardė niekur neužrašyta, kitame aptariamas šeimos įvykis, kurio aplinkybės skaitytojui jau nebežinomos. Rašant dienoraštį kai kurios aplinkybės žmogui būna savaime suprantamos, todėl jis gali nepaaiškinti nei vietos, nei žmonių tarpusavio ryšių.

Norint tokią medžiagą panaudoti šeimos istorijai, reikia išsiaiškinti, kas ir kam rašė, kokiu laikotarpiu tai vyko, kurie žmonės minimi ir kaip aprašyti įvykiai siejasi su kitais šeimos dokumentais bei prisiminimais. Neaiškius faktus tenka tikrinti, o to, ko nepavyksta išsiaiškinti, nereikėtų papildyti spėjimais. Medžiagą reikia atrinkti ir sudėlioti taip, kad skaitytojas nepasimestų tarp vardų, datų ir skirtingu metu vykusių įvykių.

Šeimos nariui šis darbas gali būti sunkus, nes laiškai ir dienoraščiai susiję su artimiausiais žmonėmis. Vieni tekstai atrodo svarbūs dėl asmeninių prisiminimų, nors kitam skaitytojui jų prasmė būtų neaiški. Kituose gali būti labai asmeniškų ar skaudžių išgyvenimų, todėl reikia nuspręsti, ką galima įtraukti į šeimos pasakojimą, o ko geriau neviešinti.

Stalčiuje ilgai gulėję laiškai ar dienoraščiai kartais pasirodo esantys daug įdomesni, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Juose lieka kasdienio gyvenimo detalės, žmonių santykiai, rūpesčiai ir patirtys, kurių oficialiuose dokumentuose dažniausiai nėra. Išmestas ar sudegintas laiškų pluoštas gali reikšti, kad kartu visam laikui dingo ir dalis šeimos istorijos.

Šaltiniai

Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazė (AKdb). Apie projektą.

Lietuvos nacionalinis muziejus. Restauravimo metodika Nr. 4. Popierius. Pergamentas. Spaudiniai. Vilnius, 2002.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Muziejų rinkinių valdymo ir tvarkymo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2023 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. ĮV-262.

Kai vienam žmogui pradeda rūpėti šeimos istorija

Daugelyje šeimų atsiranda žmogus, kuriam pradeda rūpėti giminės praeitis. Jis klausinėja vyresniųjų, varto senas nuotraukas, kūrybos sąsiuvinius, prisiminimų užrašus, laiškus ir dokumentus. Iš pradžių norisi tik suprasti, kas yra nuotraukoje matomi žmonės, kam priklausė rastas sąsiuvinis ar su kuo susijęs senas dokumentas. Kuo daugiau pavyksta išsiaiškinti, tuo daugiau norisi sužinoti. Ant nuotraukos užrašytas vardas paskatina pasidomėti, kas buvo šis žmogus. Prisiminimų užrašuose galima rasti daugiau apie jo gyvenimą, o dokumente nurodyta data patikslina tai, ką anksčiau pasakojo artimieji.

Pamažu žmogus sužino, ką iš senų šeimos nuotraukų, užrašų, sąsiuvinių ir dokumentų dar saugo giminaičiai. Viena dalis būna jo namuose, kita yra pas artimuosius. Jis jau žino, kur ko ieškoti ir kam tai priklausė. Vien išsaugoti senas nuotraukas, sąsiuvinius, prisiminimų užrašus ir dokumentus neužtenka. Svarbu žinoti, kas juose užfiksuota ar užrašyta. Nuotrauka be vardų tampa sunkiai suprantama, o sąsiuvinį ar dokumentą lengviau suprasti, kai žinoma, kam jis priklausė ir apie ką jame rašoma.

Suprasdamas tai, žmogus pradeda ne tik rinkti, bet ir tvarkyti tai, ką rado. Užrašo nuotraukose esančių žmonių vardus, pasižymi svarbias datas, užsirašo artimųjų pasakojimus. Tai, ko nežino, bando išsiaiškinti iš kitų nuotraukų, užrašų ar dokumentų. Neradus atsakymo, geriau palikti tą vietą nepaaiškintą, negu spėlioti ir įrašyti vardą ar datą nepatikrinus faktų.

Tvarkydamas tai, ką surinko, žmogus pamato, kaip nuotraukos, užrašai, dokumentai ir artimųjų pasakojimai papildo vieni kitus. Kitoje nuotraukoje galima atpažinti jau matytą žmogų, dokumente rasti iki tol nežinotą datą, o artimojo pasakojimas padeda suprasti, kas tuo metu vyko. Šeimos istorija tampa vis aiškesnė. Sutvarkytos nuotraukos, prisiminimų užrašai, kūrybos sąsiuviniai ir dokumentai padeda išsaugoti tai, ką pavyko sužinoti apie šeimą. Svarbiausia, kad tai, ką vienas žmogus išsiaiškino ir užrašė, neliktų tik jo atmintyje.

Kaip iššifruojami senelių ranka rašyti tekstai

Senas rankraštis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti įskaitomas. Matyti eilutės, datos, atskiri vardai, kartais net keli aiškūs sakiniai. Pradėjus skaityti paaiškėja, kad tos pačios raidės skirtinguose žodžiuose atrodo nevienodai, galūnės susilieja, o kai kuriuos sakinius tenka perskaityti daugybę kartų. Viename puslapyje raštas tvarkingas. Kitame jis skubotas, o kai kur rašalas jau išblukęs.

Tokio teksto iššifravimas nėra vien matomų žodžių perrašymas. Pirmiausia tenka perprasti žmogaus raštą. Ta pati raidė žodžio pradžioje ir pabaigoje gali būti parašyta skirtingai. Didžiosios raidės kartais beveik nesiskiria nuo mažųjų. Pavardė keliuose puslapiuose gali atrodyti lyg keli skirtingi žodžiai. Ilgiau skaitant pamažu atpažįstamos pasikartojančios raidės, jų junginiai, trumpiniai ir žmogui įprasta žodžių rašyba.

Sunkumų kelia ir seniau vartota kalba. Senelių tekstuose pasitaiko tarmiškų žodžių, šeimoje vartotų posakių, senų vietovardžių ir įvairiai užrašytų pavardžių. Tarminė tartis kartais išlieka ir pačioje rašyboje, todėl žodis gali atrodyti visai kitaip, negu jį rašome šiandien. Greta lietuviškų žodžių pasitaiko lenkiškų, rusiškų ar vokiškų, tuo metu vartotų kasdienėje kalboje. Dalis jų šiandien beveik nebevartojami, todėl net aiškiai perskaičius ne visada lengva suprasti reikšmę.

Neaiškią rankraščio vietą dažnai padeda perskaityti kiti to paties teksto įrašai. Sunkiai įskaitomas vardas kitame puslapyje gali būti parašytas aiškiau. Trumpai paminėtas nutikimas po keliolikos puslapių gali būti aprašytas išsamiau. Datos, vardai ir vietovės kartojasi, todėl rankraštį tenka nuolat vartyti ir lyginti skirtingas vietas. Kelių žodžių prasmę kartais galima suprasti tik perskaičius visą tekstą ir nustačius, apie kurį žmogų ar gyvenimo laikotarpį rašoma.

Perrašant seną rankraštį svarbu išsaugoti autoriaus tekstą tokį, koks jis yra. Neįprastas žodis gali pasirodyti klaidingas, nors žmogus jį parašė būtent taip. Nebaigtas sakinys gali atrodyti taisytinas, nors žmogus jį paliko nebaigtą. Neįskaitomą žodį kartais norisi pakeisti pagal bendrą sakinio prasmę, bet spėjimas gali pakeisti viso pasakojimo reikšmę.

Net ir nedidelio rankraščio tvarkymas gali užtrukti daug ilgiau, nei leidžia manyti jo apimtis. Daug laiko užima ne tik pats skaitymas. Tenka lyginti raides, tikslinti pavardes ir vietovardžius, sekti datas, nustatyti, kurie žmonės minimi ne vieną kartą, ir suprasti, kaip atskiri įrašai siejasi tarpusavyje. Vienai eilutei iššifruoti kartais prireikia daugiau darbo negu visam aiškiai parašytam puslapiui.

Atlikus šį darbą, rankraštį gali perskaityti ir kiti šeimos nariai. Tekste išlieka ne tik aprašyti nutikimai, bet ir paties žmogaus pasirinkti žodžiai, pastebėjimai bei tai, ką jis laikė verta užrašyti. Senelių rankraščių iššifravimas nėra paprastas perrašymas. Vienas klaidingai perskaitytas ir užrašytas žodis gali pakeisti viso pasakojimo prasmę.

Šaltiniai

Markevičius Aurimas, Markevičienė Neringa. „Pastabos apie Balio Sruogos laiškų rašybą ir kalbą“. Žmogus ir žodis, 2018, t. 20, Nr. 1, p. 41–61.

Girininkaitė Veronika. Kalbų ir kultūrų sąveika keliakalbio idiolekte. Atvejo analizė: Vytauto Civinskio Dienoraštis (1904–1910). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019.

Kučinskienė Aistė. „Epistolinių tekstų leidimas Lietuvoje: teorija ir praktika. Juozo Tumo-Vaižganto atvejis“. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2012, t. 36, p. 43–66.

Kai sodybos lieka prisiminimuose ir dokumentuose

2021 metais laikraštis „Kupiškėnų mintys“ kalbino Janiną Ulevičienę, gimusią ir užaugusią Elniškių kaime netoli Kupiškio, o šiandien gyvenančią gretimoje Alizavoje. Moteris iki šiol atsimena, kur stovėjo kaimo sodybos ir kas jose gyveno, nors daugelio jų seniai nebėra. Didžiąją jų dalį sunaikino sovietmečio melioracija. 1962 metais ištekėjusi Janina su vyru apsigyveno pas savo tėvus, toje pačioje Elniškių sodyboje, kurioje ji pati buvo užaugusi. Šeima jau ruošėsi namą perstatyti, bet visi planai žlugo: prasidėjus melioracijai teko kraustytis į Alizavą kartu su tėvais. Senąjį namą tuomet išardė ir persivežė į naują vietą, o buvusios sodybos vietoje liko laukas.

Janina prisiminė ir savo tėviškę. Sodyboje buvo dvigubas namas ir dvigubas tvartas: vienoje dalyje gyveno jos tėvai, kitoje po vestuvių kūrėsi ji su vyru. Palei kelią stovėjo jos tėvo kalvė, o aikštelėje prie kalvės kaimo jaunimas rengdavo gegužines. Prieš šokius aikštelę išpuošdavo berželiais ir atsinešdavo suolų.

Iš atminties vardijo, kas kur Elniškiuose gyveno. Važiuojant nuo Viežgų pusės buvo Kairių sodyba, toliau buvo gausios Einorių šeimos namai. Sribikės namuose vėliau apsigyveno Matuliai. Radinaitė garsėjo kaip gera siuvėja, o jos tėvas, kaimo kerdžius, pūtęs ragą sušaukdavo gyvulius iš ganyklos. Toliau stovėjo Marcinkevičių, Pakšių, Liauškų, Griciūnų, Varnių ir kitų šeimų sodybos. Janina iš atminties vieną po kitos vardijo buvusias kaimo sodybas ir jų gyventojus. Skaudžiausiai atmintyje, pasak jos, įsirėžė raunamos gražiausios obelys ir su žeme sulygintos sodybos.

Toks pasakojimas išsaugo tai, ko dokumentuose dažniausiai nebūna: kas šalia gyveno, kuo žmonės vertėsi, kur rinkdavosi jaunimas, kaip atrodė kasdienis kaimo gyvenimas. Kartu kyla klausimas, kiek dar būtų galima sužinoti apie sodybą, kurios jau nebėra. Tuo metu dar vaikais buvę žmonės šiandien gali parodyti vietą, kur stovėjo jų namas, kur buvo kiemas ar ėjo kelias. Praėjus keliems dešimtmečiams sodybos vieta vis dar išlieka atmintyje, nors pačių pastatų seniai nebėra.

Tokius prisiminimus gali papildyti melioracijos metais sudaryti dokumentai. Nukeliamos sodybos buvo įvertinamos, kad jų savininkams būtų sumokėta kompensacija. Išlikęs 1979 metų sodybos pastatų įkainojimo aktas parodo, kiek daug informacijos galėjo būti užrašyta apie vieną sodybą. Jame atskirai surašyti gyvenamasis namas, veranda, priemenė, šulinys, bulvinė, rūkinė, klėtis, vištininkas, malkinė, išvietė, tvartas, daržinės, garažas, tvoros ir kiti statiniai. Prie jų buvo nurodomi statybos metai, sienų ir stogo medžiagos, pastatų ilgis, plotis ir aukštis, nusidėvėjimas bei apskaičiuota vertė. Atskiru aktu buvo įvertintas ir tos pačios sodybos sodas. Jame surašyti vaismedžiai ir vaiskrūmiai, jų kiekis bei amžius. Tokie dokumentai šiandien gali padėti sužinoti ne tik tai, kokie pastatai stovėjo sodyboje, bet ir kokio dydžio jie buvo, iš ko pastatyti, kiek sode augo vaismedžių ir uogakrūmių.

Sodybos vietą kartais galima rasti ir to meto melioracijos ar žemėtvarkos planuose. Juose buvo žymimos sodybos, keliai, grioviai, laukai ir kita teritorijos informacija. Tokie planai nebuvo įkainojimo akto dalis, bet kartu su išlikusiais dokumentais gali padėti nustatyti, kur stovėjo sodyba ir kaip atrodė jos aplinka. Žmogaus pasakojimas ar sena nuotrauka papildo dokumente užfiksuotus duomenis. Dokumente gali būti surašyta, kiek sodyboje buvo pastatų ar vaismedžių, o iš prisiminimų sužinome, kas tuose pastatuose gyveno, kur rinkdavosi žmonės, kaip buvo naudojamas kiemas ar kodėl po kelių dešimtmečių vis dar prisimenamas išrautas sodas. Vien dokumento arba vien prisiminimo neužtektų suprasti, kokia buvo ši sodyba, o kartu jie papildo vienas kitą.

Elniškiuose šiandien liko tik laukas ten, kur kadaise stovėjo Janinos tėviškė. Jos pasakojimas parodo, kiek galima išsaugoti net tada, kai patys pastatai seniai dingę: kas kur gyveno, ką žmonės augino, ko labiausiai gailisi netekę. Išlikę dokumentai gali papildyti tai, ko po daugelio metų jau niekas tiksliai neprisimena. Prisiminimai ir dokumentai kartu padeda geriau suprasti ne tik kaimo, bet ir jame gyvenusių šeimų istoriją.

Šaltiniai

Banguolė Aleknienė-Andrijauskė, „Elniškių dabartis ir istorijos nuotrupos“, Kupiškėnų mintys, 2021 m. vasario 25 d.

Filomena Kavoliutė, „Trys didžiosios kraštovaizdžio kaitos Sintautų krašte“, Lietuvos lokaliniai tyrimai. Lietuvos valsčiai. Sintautai, 2013.

Tarmė ir posakiai šeimoje: ką išsaugome, o ką pamirštame

Kiekviename Lietuvos krašte žmonės kalba šiek tiek kitaip. Skiriasi tarimas, sakinių sandara, kreipiniai ir žodžiai, kuriais įvardijami tie patys daiktai ar reiškiniai. Aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai turi savų žodžių bei pasakymų, geriausiai suprantamų tame krašte užaugusiems žmonėms. Vyresniųjų kalba šeimoje ilgai atrodo savaime suprantama. Močiutė vartoja seną buities rakando pavadinimą, senelis kitu žodžiu nusako orą. Šie žodžiai girdimi nuo vaikystės ir ilgai niekam nekelia klausimų.

Jaunesni šeimos nariai tarmę dažnai dar supranta, bet patys ja kalba rečiau. Vieni žodžiai išlieka pažįstami, kitų reikšmę jau tenka paaiškinti. Dar jaunesnei kartai senelių kalba kartais skamba visai neįprastai. Tarmė girdima kalbant apie žmones, vietas, darbus, gamtą ir prisiminimus. Skiriasi ne tik vartojami žodžiai, bet ir tarimas, sakinių sandara, kreipiniai bei intonacija. Tokia kalba dažniausiai gyvuoja pokalbiuose ir retai būna užrašoma.

Vienas iš tokių pavyzdžių yra senas dzūkiškas pasakymas: „Kur ca dzigs grybai, jei dar kukubezdaliai nedzygsta.“ Kukubezdaliais Dzūkijoje vadinami kukurdvelkiai. Šiuo sakiniu pajuokaujama, kad baravykų ir kitų laukiamų grybų ieškoti dar anksti. Vyresniems dzūkams šio pasakymo aiškinti nereikia. Jaunesniam žmogui gali būti neaišku, kas yra kukubezdaliai ir kodėl jų pasirodymas siejamas su kitais grybais. Tą patį sakinį galima pasakyti bendrine kalba, bet nebelieka vietinio tarimo, sakinio ir savito skambesio.

Šeimose vartojami ir posakiai, nesusiję su konkrečia tarme. Vienais apibūdinami žmonės ar jų poelgiai, kitais juokaujama, barama, guodžiama ar raginama paskubėti. Ilgai besiruošiančiam žmogui sakoma: „Kol tu susiruoši, ir vakaras ateis.“ Artimieji supranta ne tik tokio sakinio reikšmę. Jie prisimena, kas jį kartodavo, kokiu tonu sakydavo ir kokiomis aplinkybėmis jis dažniausiai nuskambėdavo. Tas pats posakis, ištartas kito žmogaus, jau gali skambėti visai kitaip.

Tokie pasakymai gali išlikti daugelį metų. Ilgainiui niekas tiksliai nebeprisimena, kas pirmasis juos ištarė. Pats sakinys lieka, o jo atsiradimo aplinkybės pasimiršta. Šeimoje vartojamas posakis dažnai primena žmogų, kuris jį nuolat kartodavo. Jį išgirdę artimieji prisimena, kas taip sakydavo.

Tarmės vartojimas skirtingose šeimose ir Lietuvos vietovėse keičiasi nevienodai. Tyrimai rodo, kad vienur jaunesni žmonės tarmę supranta, bet kasdien ją vartoja rečiau, kitur ji išlieka gyva ir tarp jaunesnių kalbėtojų. Šeimoje gali išlikti pavieniai žodžiai ir pasakymai, kuriuos dar prisimena kelios kartos, nors kasdienė kalba jau būna pasikeitusi. Kartu su rečiau vartojama tarme gali pasimiršti ir šeimai būdingi kreipiniai, juokai bei posakiai, kuriuos anksčiau visi suprato be paaiškinimų.

Šaltiniai

Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Lietuvos miestų gatvės prabilo tarmiškai“, 2023.

Urbanavičienė, Jolita. „Rytų ir pietryčių vilniškių kalbinės nuostatos“. Acta Linguistica Lithuanica, t. 70, 2014, p. 63–81.

Vyniautaitė, Simona. „Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos“. Acta Linguistica Lithuanica, t. 75, 2016, p. 176–204

Nuo ko pradėti ieškoti protėvių Lietuvos archyvuose

Protėvių paieška dažniausiai prasideda ne archyve, o namuose. Lietuvos archyvuose sukaupta daug genealoginės medžiagos, bet ji išsklaidyta po skirtingas įstaigas. Prieš vykstant į archyvą verta surinkti tai, kas jau žinoma šeimoje. Tėvų ir senelių atsiminimai, gimimo ar santuokos liudijimai, laiškai, nuotraukų užrašai ir net kapinių paminklai gali padėti nustatyti tikslų žmogaus vardą, pavardę, gimimo vietą ar parapiją. Kuo daugiau tokių duomenų surenkama iš anksto, tuo lengviau tarp daugybės panašių įrašų atsirinkti tinkamą.

Surinkus šeimoje išlikusią informaciją galima pradėti ieškoti dokumentų archyvuose. Didžioji dalis genealoginės medžiagos saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje. Jame yra įvairių religinių konfesijų gimimo, santuokos, ištuokos ir mirties metrikų knygų, parapijiečių sąrašų, bajorystės patvirtinimo aktų, bajorų šeimų sąrašų, dvarų inventorių, revizinių sąrašų ir civilinės registracijos dokumentų.

Tarpukario Lietuvos valstybės įstaigų dokumentai saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve. Jame yra ministerijų, departamentų, savivaldybių, mokslo ir švietimo įstaigų bei kitų institucijų fondų, kuriuose galima ieškoti žinių apie konkretų žmogų. Archyve taip pat saugomi Klaipėdos krašto įstaigų dokumentai. Jeigu giminės istorijoje buvo tremčių, kalinimų, persekiojimų ar kitų sovietmečio represijų, dokumentų reikėtų ieškoti Lietuvos ypatingajame archyve. Jame saugomos politiniais motyvais teistų žmonių baudžiamosios bylos, ištremtų asmenų sąrašai, tremties bylos ir kita su sovietinėmis represijomis susijusi medžiaga.

Iki 1940 metų didžiojoje Lietuvos dalyje gimimo, santuokos ir mirties metrikas tvarkė religinės bendruomenės. Klaipėdos krašte situacija buvo kitokia. Čia jau XIX amžiaus pabaigoje veikė civilinės būklės aktų registravimo įstaigos, vadintos „Standesamt“, registravusios gimimus, santuokas ir mirtis. EAIS saugomo Klaipėdos krašto civilinės būklės aktų valdybos fondo dokumentai apima laikotarpį nuo 1873 metų pabaigos iki 1943 metų. Bažnytinės metrikų knygos ir civilinės būklės aktai yra skirtingos dokumentų grupės, todėl ieškant Klaipėdos krašto gyventojų verta tikrinti abi.

Be krikšto, santuokos ir mirties knygų, katalikų parapijose buvo sudaromi ir parapijiečių sąrašai, vadinami „Status Animarum“. Juose galima rasti vienuose namuose gyvenusią šeimą, jos narių amžių ir tarpusavio ryšius. Genealoginę paiešką dažnai naudinga pradėti nuo santuokos įrašo. Jame gali būti nurodyti abiejų sutuoktinių tėvai, gyvenamoji vieta, amžius arba kilmės parapija. Šios žinios padeda nustatyti apytikslius jaunavedžių gimimo metus ir toliau ieškoti jų krikšto ar gimimo įrašų.

Pradėjus naršyti senus dokumentus verta žinoti ir apie dažniausius keblumus. Kuo senesnis įrašas, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus parašytas kita kalba. Lietuvos bažnyčių metrikų knygose, priklausomai nuo laikotarpio, vietovės ir konfesijos, galima rasti įrašų lotynų, lenkų, rusų, lietuvių ir kitomis kalbomis. Skiriasi ir rašysena, pavardžių forma bei vietovardžių užrašymas. To paties žmogaus pavardė skirtinguose dokumentuose gali būti užrašyta nevienodai.

Kita kliūtis yra tiksliai nustatyti, ar rastas įrašas priklauso ieškomam žmogui. Tame pačiame kaime ar parapijoje galėjo gyventi keli vienodą vardą ir pavardę turintys žmonės, kartais priklausę skirtingoms tos pačios giminės šakoms. Todėl reikia lyginti tėvų vardus, gyvenamąją vietą, amžių, sutuoktinį, liudytojus ir kitus dokumente pateiktus duomenis. Kreipiantis į archyvą verta nurodyti kuo tikslesnę vietą, apytikslę datą ir žinomus šeimos ryšius. Be šių duomenų lengva palaikyti kaimyno protėvį savuoju. Ieškant protėvių verta tikrinti ne tik gimimo, santuokos ir mirties metrikas. Naudingų žinių gali suteikti gyventojų surašymai, parapijiečių ir dvarų gyventojų sąrašai, reviziniai sąrašai, pasų, karinės tarnybos, mokyklų, emigracijos ir turto dokumentai, taip pat senoji spauda bei nekrologai.

Dalis genealoginės medžiagos jau prieinama internete. Suskaitmenintų metrikų knygų ir kitų Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentų galima ieškoti portaluose „ePaveldas“ ir EAIS. „FamilySearch“ galima rasti Lietuvos bažnytinių metrikų ir kitų genealoginių dokumentų kopijų. Savanorių sudarytų rodyklių ir metrikų kopijų galima rasti svetainėse „Genmetrika“ ir „Metrikai.lt“. Naudingos gali būti ir mokamos arba dalį paslaugų nemokamai siūlančios tarptautinės platformos „MyHeritage“, „Ancestry“ ir „Geneanet“. Jose galima ieškoti istorinių dokumentų, gyventojų surašymų, emigracijos duomenų ir kitų vartotojų sudarytų giminės medžių. Tokius medžius reikia vertinti kaip galimą paieškos kryptį, o juose rastą informaciją patikrinti pagal originalius dokumentus.

Genealoginis tyrimas retai apsiriboja vienos pavardės įrašymu į paieškos lauką. Reikia nustatyti parapiją, atsirinkti tinkamas knygas, perskaityti senus dokumentus ir patikrinti, ar rastas žmogus tikrai priklauso ieškomai šeimai. Savarankiška paieška gali būti įdomi, bet pasiekus aklavietę verta kreiptis į archyvą arba profesionalų genealogą, turintį darbo su senaisiais dokumentais patirties.

Šaltiniai

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, „Genealoginė paieška“, Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, „Saugome“, Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, „Saugome“, Lietuvos ypatingasis archyvas.

„Klaipėdos krašto civilinės būklės aktų valdyba“, Elektroninio archyvo informacinė sistema (EAIS).

Kodėl „kada nors surašysiu“ dažniausiai reiškia niekada

Beveik kiekvienoje šeimoje yra žmogus, kuris apie praeitį žino daugiau už kitus. Jis prisimena senelių vardus, gimtuosius kaimus, persikraustymus, vestuves, netektis ir įvykius, apie kuriuos nėra parašyta jokiuose dokumentuose. Per šeimos susitikimus jis papasakoja vieną ar kitą istoriją, o kas nors iš artimųjų pasako: „Reikėtų visa tai surašyti.“ „Kada nors surašysiu“, pasako žmogus, ir pokalbis tuo dažniausiai baigiasi. Tą akimirką pažadas atrodo tikras. Pasakojimai dar gerai prisimenami, nuotraukos saugomos albumuose, o tinkamas laikas, rodos, tikrai ateis. Praeina vieni metai, paskui kiti, bet užrašų vis dar nėra.

Taip nutinka ne todėl, kad šeimos praeitis žmogui nesvarbi. Iš pradžių jam atrodo, kad pakaks prisėsti ir pradėti nuo vaikystės. Vos parašius kelis sakinius paaiškėja, kad vienas prisiminimas veda prie kito, o su kiekvienu įvykiu susiję vardai, datos ir aplinkybės, kurias reikia patikrinti. Pasakoti prie stalo lengva. Galima pradėti nuo vieno žmogaus, prisiminti vieną vasarą ar kelionę ir nesukti galvos, kas vyko prieš tai. Rašant greitai paaiškėja, kad pasakojimui trūksta nuoseklumo. Viename puslapyje minimas žmogus, apie kurį skaitytojas dar nieko nežino. Kitame atsiranda vieta, kurios reikšmė nepaaiškinta. Du šeimos nariai tuos pačius metus gali prisiminti skirtingai.

Vien prisiminimų neužtenka. Tenka ieškoti nuotraukų ir dokumentų. Vienoje fotografijoje užrašyta data nesutampa su pasakojimu, kitoje atpažįstama tik dalis žmonių. Dokumentuose pavardė gali būti parašyta kitaip, nurodyta kita data ar vietovė. Nuotraukose ir dokumentuose randami faktai ne visada sutampa su žmonių prisiminimais, todėl kyla naujų klausimų. Surinktą medžiagą dar reikia tinkamai panaudoti. Dokumentai padeda patikrinti faktus ir įvykių tvarką, o prisiminimai papildo tai, ko juose nėra. Kai kurios istorijos kartojasi, kitos lieka nebaigtos. Ilgai šeimoje pasakotuose prisiminimuose kartais jau sunku atskirti, kas iš tikrųjų įvyko, o kokios detalės atsirado vėliau.

Sunkumų kyla ir pradėjus rašyti. Žmogus gerai žino, ką nori papasakoti, bet užrašytame tekste ne visada pavyksta aiškiai perteikti mintį. Vieni sakiniai būna per ilgi, kituose kartojasi tos pačios mintys. Įvykiai surašomi tokia tvarka, kokia prisimenami, todėl skaitytojui sunku suprasti, kas vyko anksčiau, o kas vėliau. Po kelių puslapių darbas sustoja. Istorijų nepritrūksta. Jų atsiranda per daug. Atskirus prisiminimus reikia susieti tarpusavyje, sudėlioti įvykius tinkama tvarka ir nuspręsti, ką paaiškinti plačiau, o ko tekste nekartoti. Sudėtinga būna parašyti ir apie skaudžius šeimos įvykius.

Užrašai atidedami su mintimi prie jų grįžti vėliau. Praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams, visą surinktą medžiagą tenka peržiūrėti iš naujo, prisiminti, kuriuos faktus dar reikėjo patikrinti, ir nuspręsti, kaip tęsti pasakojimą. Tam vėl reikia nemažai laiko, todėl visa istorija dažnai taip ir lieka nebaigta.

Metams bėgant pasimiršta ne tik datos. Pamažu išnyksta smulkmenos, kurios padėdavo suprasti žmones ir jų gyvenimą. Žmogus dar prisimena, kad šeima persikėlė, bet nebežino tikslaus laiko. Atsimena vestuves, bet jau sunkiau pasakyti, kas jose dalyvavo. Atpažįsta namą nuotraukoje, bet nebegali paaiškinti, kas jame gyveno. Kartais šeimai lieka dešimtys fotografijų, bet nebėra žmogaus, galinčio įvardyti jose esančius žmones. Dokumentuose išlieka datos ir vietovės, bet be paaiškinimų sunku suprasti, kuo jos buvo svarbios. Tai, ką kadaise buvo galima sužinoti per vieną pokalbį, vėliau tenka ilgai aiškintis arba palikti nežinoma.

Šeimos istorijos rašymas iš šalies gali atrodyti kaip paprastas prisiminimų užrašymas. Pradėjus dirbti paaiškėja, kad reikia atrinkti medžiagą, tikrinti faktus, lyginti skirtingus pasakojimus ir parengti skaitytojui suprantamą tekstą. Vienam žmogui tenka ne tik prisiminti savo gyvenimą, bet ir nuspręsti, kaip jį papasakoti kitiems. Šeimos knyga retai parašoma vienu prisėdimu. Pradžioje dažniausiai būna keli pokalbiai, senas sąsiuvinis, nuotraukų dėžė ir daug tarpusavyje nesusijusių pasakojimų. Iš visos šios medžiagos dar reikia parengti aiškų ir nuoseklų tekstą.

„Kada nors surašysiu“ dažniausiai nereiškia nei abejingumo, nei nenoro, tai pažadas, pasakytas dar neįvertinus, kiek laiko ir darbo reikės. Metai praeina, o žmogaus atmintyje saugota šeimos istorija taip ir lieka neužrašyta.

Gyvenimas tarp dviejų šalių

Šeimos archyve kartais galima rasti datą, nuo kurios žmogaus gyvenimas tęsiasi jau kitoje šalyje. Išvykimas galėjo būti planuotas arba nulemtas aplinkybių, trukti kelerius metus ar tapti nuolatiniu. Nuo tos dienos keitėsi ne tik išvykusiojo kasdienybė. Ryšį su namuose likusiais artimaisiais teko palaikyti per atstumą, o susitikti pavykdavo rečiau. Apie žmogaus gyvenimą iki išvykimo išlieka dokumentų, nuotraukų ir artimųjų prisiminimų. Vėlesniuose dokumentuose, nuotraukose ir artimųjų prisiminimuose atsiranda kita šalis, naujos gyvenamosios vietos, darbai ir pasikeitęs šeimos gyvenimas. Išlikusių šaltinių pobūdis priklauso nuo konkrečios istorijos, todėl vienose šeimose jų gausu, kitose yra išlikusios tik kelios nuotraukos ar pavieniai dokumentai.

Atskirai peržiūrint dokumentus, nuotraukas ir kitą išlikusią medžiagą gali atrodyti, kad jie pasakoja skirtingas istorijas. Vienoje medžiagoje matyti ankstesni namai ir pažįstamos vietos, kitoje matyti jau kitokia žmogaus kasdienybė. Ryšys tarp šių laikotarpių paaiškėja tik kartu peržiūrėjus abiejose šalyse išlikusius dokumentus, nuotraukas ir prisiminimus.

Žmogaus kelias iš vienos šalies į kitą galėjo driektis per kelias valstybes. Mokslo istoriko Ramūno Kondrato šeimos istorija rodo, kiek daug galėjo nutikti tarp išvykimo iš Lietuvos ir įsikūrimo naujoje šalyje. Jo tėvai 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, pirmiausia apsistojo Austrijoje, vėliau persikėlė į pietų Vokietiją, o atsiradus galimybei išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Šioje istorijoje svarbi ne tik išvykimo ir galutinio įsikūrimo data. Tarp jų buvo keleri gyvenimo metai kitose vietose, darbas ir pasirengimas išvykti į Ameriką. Apie tokį laikotarpį gali pasakoti pasai, darbo pažymėjimai, leidimai, sveikatos patikrinimo ir vakcinacijos dokumentai ar išvykimui reikalingi dokumentai.

Vien sudėti medžiagą pagal datas nepakanka. Reikia nustatyti, kur ir kada darytos nuotraukos, išsiaiškinti, kas jose užfiksuota, patikrinti dokumentuose nurodytus faktus ir suprasti, kaip vienas gyvenimo etapas siejasi su kitu. Tokia peržiūra padeda paaiškinti persikėlimus, darbo ar šeimos aplinkybes ir tai, kaip buvo palaikomas ryšys su Lietuvoje likusiais artimaisiais.

Persikėlus į kitą šalį keičiasi ir tai, kokie dokumentai, laiškai bei nuotraukos išlieka šeimoje. Tai gerai matyti Martinkų šeimos fonde, saugomame Pasaulio lietuvių archyve. Jame yra Jungtinėse Amerikos Valstijose sukauptų mokymosi, darbo, finansinių dokumentų ir nuotraukų, o greta – ilgus metus Klemui ir Stasei Martinkams iš Lietuvos siųsti artimųjų laiškai. Seniausi aprašyme nurodyti laiškai siekia 1957 metus, jų buvo siunčiama ir vėlesniais dešimtmečiais. Viena dalis pasakoja apie šeimos gyvenimą Amerikoje, o laiškai iš Lietuvos rodo ryšį su ten likusiais žmonėmis. Sujungus šias dalis matyti ne dvi atskiros istorijos, o tuo pačiu metu skirtingose šalyse besitęsęs šeimos gyvenimas.

Šeimos knygoje laikotarpio iki išvykimo ir vėlesnių metų kitoje šalyje nereikėtų atskirti į dvi nesusijusias istorijas. Pasikeitė gyvenamoji vieta, kasdienybė ir daugelis gyvenimo aplinkybių, bet tai buvo to paties žmogaus istorija. Dokumentus, nuotraukas, laiškus ir prisiminimus sujungus į vieną pasakojimą, ją galima papasakoti nuosekliai nuo išvykimo iki įsikūrimo naujoje vietoje.

Šaltiniai

Lietuvos nacionalinis muziejus, „Karas ir priverstinė emigracija: istorinė perspektyva, šiandienos realybė ir vienos šeimos istorija“, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2022 m. liepos 7 d.

„Martinkų šeimos fondas“, Lietuvių diasporos dokumentai pasaulyje, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba.

Namai, kurių nebėra

Namo gali nebelikti dėl daugelio priežasčių. Vienas buvo nugriautas, kitas sudegė, trečias sunyko ištuštėjus kaimui, o dar kito vietoje šiandien stovi visai kitas pastatas. Sovietmečiu daug Lietuvos vienkiemių buvo panaikinta vykdant melioraciją ir gyventojus keliant į gyvenvietes. Kitų namų nebeliko šeimoms persikėlus ar išvykus gyventi kitur. Praėjus keliems dešimtmečiams kartais sunku net tiksliai parodyti vietą, kur stovėjo namas. Žmonių, kurie jame gyveno, atmintyje jis dar gali būti išlikęs labai aiškiai.

Vienas žmogus prisimena, pro kurias duris buvo einama į virtuvę ir kur stovėjo stalas. Kitas geriausiai atsimena sodą, šulinį, tvartą, keliuką iki namo ar langą, pro kurį vaikystėje žiūrėdavo į kiemą. Trečiam labiausiai įsiminė ne pats pastatas, o tai, kas jame vykdavo: sekmadienio pietūs, svečių apsilankymai, pasiruošimas šventėms, vakarai prie vieno stalo. Tokie kasdienio gyvenimo prisiminimai dokumentuose dažniausiai nebūdavo užrašomi, nors būtent jie padeda suprasti, kaip žmonės tuose namuose gyveno.

Išlikusiose nuotraukose gali būti matyti namas, jo aplinka ir žmonės. Jose galima pamatyti verandą ar prieangį, langus, kiemą, sodą, ūkinius pastatus, tvorą ar prie namo stovinčius artimuosius. Kartais nuotraukoje išlieka tai, ko žmogus po daugelio metų jau nebeprisimena. Joje matyti, kurioje namo pusėje buvo įėjimas, kokie medžiai augo kieme ar kokie pastatai stovėjo greta. Iš nuotraukų galima sužinoti, kaip atrodė namas ir jo aplinka, bet ne tai, kaip šeima jame gyveno kasdien: kur kas miegodavo, kur vaikai ruošdavo pamokas ar kas kokius darbus atlikdavo.

Vaikystę tuose namuose praleidusiam žmogui gali būti įsiminusi jo lova, kopėčios į palėpę, žaidimai kieme, slėptuvė sode ar vieta prie krosnies. Žmogus, kuris tuose namuose jau gyveno suaugęs, gali geriau prisiminti buitį, darbus ir šeimos rūpesčius. Jis gali prisiminti, kur buvo laikomi produktai, kas prižiūrėjo gyvulius, kur skalbdavo, kas kūrendavo krosnį, kur laikydavo drabužius. Skirtingo amžiaus šeimos narių kasdienybė tuose pačiuose namuose buvo nevienoda, todėl jų prisiminimuose išliko skirtingos detalės.

Šeimos narių prisiminimai ne visada sutampa. Vienas gali prisiminti, kad tam tikroje patalpoje miegodavo vaikai, kitas pasakoti, kad vėliau ten gyveno senelė. Gali skirtis prisiminimai apie tai, kada buvo perstatytas namas, pasodintas sodas ar nugriautas senas ūkinis pastatas. Neatitikimai nebūtinai reiškia, kad vienas iš pasakojimų neteisingas. Šeimos nariai galėjo prisiminti skirtingus laikotarpius, o po daugelio metų kai kurių aplinkybių datos ar seka gali būti prisimenamos nevienodai.

Tokius prisiminimus gali papildyti šeimoje išlikę dokumentai ir nuotraukos. Sodybos ar pastatų planuose gali būti pažymėta pastatų vieta ir išdėstymas, o kituose išlikusiuose turto dokumentuose galima rasti duomenų apie sodyboje stovėjusius statinius. Senose nuotraukose matyti, kaip sodyba keitėsi. Laiške gali būti užsiminta apie namo remontą, persikraustymą, naujai pastatytą ūkinį pastatą ar kitą šeimai tuo metu svarbų pasikeitimą. Šeimoje išlikusius dokumentus ir nuotraukas papildžius žmonių pasakojimais, galima gana išsamiai atkurti ne tik tai, kaip namas atrodė, bet ir kaip jis keitėsi šeimai jame gyvenant.

Prisiminimai padeda geriau suprasti gyvenimą tuose namuose. Kas sėdėdavo prie lango? Kur miegodavo vaikai? Kur priimdavo svečius? Kur šeima valgydavo? Kas kūrendavo krosnį? Kas augo sode ir kas juo rūpinosi? Kur laikydavo kasdienius daiktus ar malkas? Iš tokių prisiminimų galima sužinoti daugiau negu iš bendro apibūdinimo, kad namas buvo didelis, mažas ar gražus. Iš jų galima suprasti, kaip šeima naudojosi namu ir jo aplinka, kokie darbai kartojosi kasdien ir kur susitikdavo skirtingos kartos.

Į namus užsukdavo kaimynai, giminaičiai, šeimos draugai, vasaromis atvykdavo vaikai. Vienoje šeimoje sekmadieniais susirinkdavo giminės, kitoje dažnai užsukdavo kaimynai, trečioje didžiausi susibūrimai vykdavo per Kalėdas, Velykas, vestuves ar vardadienius. Užrašius tokius prisiminimus, lieka ne vien pastato aprašymas. Galima atkurti, kas čia lankydavosi, su kuo šeima bendravo ir kokios progos suburdavo artimuosius.

Apie buvusį namą gali būti išlikusios tik kelios nuotraukos ir vieno žmogaus prisiminimai. Tokios medžiagos gali pasirodyti per mažai, tačiau pokalbio metu dažnai prisimenama daugiau. Pokalbis apie virtuvę gali sugrąžinti prisiminimus apie žmogų, kuris joje šeimininkavo, kalbant apie sodą prisimenama, kas jį sodino ir prižiūrėjo, o nuotraukoje pamačius artimąjį gali iškilti seniai neminėta šeimos istorija. Surinkus šiuos prisiminimus į vieną pasakojimą, galima geriau atkurti šeimos gyvenimą tame name.

Praėjus daugeliui metų buvusios sodybos vietą gali būti sunku tiksliai nustatyti net žemėlapyje. Žmonių prisiminimai, nuotraukos, dokumentai ir šeimoje išsaugoti pasakojimai padeda atkurti, kas čia gyveno ir koks buvo šeimos gyvenimas šiuose namuose. Iš jų galima sužinoti apie kasdienybę, artimųjų tarpusavio ryšius ir šeimos gyvenimą, susijusį su šiais namais.

Šaltiniai

Banguolė Aleknienė-Andrijauskė, „Elniškių dabartis ir istorijos nuotrupos“, Kupiškėnų mintys, 2021.

Aurimas Švedas, „Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietinės epochos tyrimuose (atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas)“, Lietuvos istorijos studijos, t. 26, 2010.

„Lietuvių tradicinės sodybos“, Visuotinė lietuvių enciklopedija.

„Vienkiemis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija.