Paklausus jubiliato, ko norėtų, dažnai išgirstame: „Man nieko nereikia.“ Ir tai tiesa – daiktų per 70-90 metų jau sukaupta. Bet 70, 80 ar 90 metų sukaktis reta tuo, kad prie vieno stalo susėda vaikai, anūkai, o kartais ir proanūkiai. Tai proga dovanoti ne daiktą, o žmogaus gyvenimą.
Kas tinka visoms trims sukaktims?
Ne amžius lemia knygą, o tai, kas išlikę. Pas vieną vaiką – vestuvių nuotrauka, pas kitą – jaunystės, pas trečią – kelionių. Močiutė dar atpažįsta drauges jaunystės nuotraukoje, tėtis dar prisimena, kieno buvo tas motociklas. Po 10 metų šių paaiškinimų nebebus kam paklausti.
Todėl šeimos knygai užtenka keliolikos nuotraukų su paaiškinimais: kas, kur, kada ir kodėl tą dieną buvo susirinkę. Nuotrauka primena namą, namas – žmones, žmonės – kitą istoriją.
O jei žmogus kūrė?
Eilėraščiai sąsiuviniuose, paveikslai pas vaikus, tėčio fotografuoti miško takai, mamos karpiniai. Nedėkite darbų vienų po kitų. Pridėkite 2 sakinius: kada pradėjo, ką mėgo labiausiai, kurį darbą dovanojo anūkei. Tada tai jau ne albumas, o pasakojimas apie kūrėją.
Kodėl negalima paskutinę savaitę?
Tokios dovanos nepadarysite per naktį. Nuotraukos išbarstytos po kelis namus, pasakojimai – kelių žmonių atmintyje. Reikia laiko surinkti, patikrinti vardus ir sudėti į vientisą tekstą, kad mamai ar seneliui nereikėtų patiems būti rašytojais. Jiems užtenka papasakoti.
Paprastas gyvenimas irgi vertas knygos. Vaikystės namai prie kelio, duona iš krosnies, pirmasis automobilis – vaikams tai jau istorija, kurią jie pažįsta tik iš pasakojimų.
Paprastas gyvenimas irgi vertas knygos. Vaikystės namai prie kelio, duona iš krosnies, pirmasis automobilis. Jubiliejus yra reta proga tai sudėti į vieną pasakojimą, kol dar yra kas papasakoja.
