Senose nuotraukose pirmiausia ieškome veidų. Kas čia stovi, kieno vaikas ant kelių, kuri moteris močiutė. Bet veidai – tik dalis to, kas išliko.
Greta žmonių matyti, kaip rengėsi, kokiame name gyveno, kaip atrodė kiemas, gatvė, tvora, vežimas. Šeima prie namo fotografavosi norėdama bendros nuotraukos, o kartu užfiksavo langų formą, prieangį, medžius. Tada tai neatrodė svarbu. Po dešimtmečių tokia nuotrauka kartais lieka vienintelis sodybos vaizdas.
Nuotrauka parodo žmones ir vietą, bet nepasako, kas jie vieni kitiems ir kodėl tą dieną susirinko. Greta vaiko stovinti moteris gali būti mama, teta, sesuo. Keli vyrai kartu – nebūtinai broliai. Daugiau paaiškina užrašas nugarėlėje arba vyresnis artimasis, kuris prisimena progą.
Albumas nėra nuoseklus pasakojimas. Viename puslapyje vestuvės, kitame jau ūgtelėję vaikai, dar toliau šeima prie kito namo. Tarp fotografavimų – metai tylos. Kas vyko tarp, galima sužinoti tik iš prisiminimų, laiškų ar dokumentų.
Todėl prisiminimą verta sugretinti. Užrašas nurodo metus, laiškas paaiškina, kodėl žmogus ten buvo, dokumentas patikslina datą. Kartu sudėjus atsiranda vardai, ryšiai, proga.
Po dešimtmečių net gerai išlikusi nuotrauka tampa nebyli, jei nebelieka kas atpažįsta. Veidai matomi, bet vardai jau pasimiršę. Keli žodžiai kitoje pusėje kartais išsaugo daugiau nei pats vaizdas.
