Tame pačiame stalčiuje, tarp nuotraukų ir dokumentų, dažnai guli ploni mokykliniai sąsiuviniai languotais, jau pageltusiais lapais. Viename surašyti tėčio eilėraščiai, kitame – mamos dainos, perrašytos vestuvėms ir ilgiems vakarams.
Atvertus pirmiausia matyti rašysena – vienur skubanti, kitur lėta, skirtingais rašikliais ir skirtingais vakarais rašyta. Šalia eilučių likę prierašai pasako progą: kieno vestuvėms daina nurašyta, kokiai šventei eilėraštis skirtas, kada šeima susirinkdavo visa.
Pro eilutes prabyla pats žmogus. Tėtis, kuris dieną mažai kalbėjo, vakare rašė apie laukus, lietų ir tėvus. Mama, kuri visas dainas mokėjo mintinai, bet vis tiek jas perrašė, kad neišsibarstytų.
Popierius neišsaugo gyvo balso – kaip ta daina skambėjo virtuvėje. Dalis eilučių liko nebaigtos, su tuščiu puslapiu šalia. Patys sąsiuviniai savaime dar nėra knyga, tik jos pradžia.
Sąsiuviniuose užrašyti eilėraščiai ir dainos sudedami į kūrybos knygą. Šalia jų įrašomi keli sakiniai apie juos užrašiusį žmogų, įdedamos jo nuotraukos ir originalių sąsiuvinio puslapių atvaizdai su taisymais. Prie mamos dainų užrašomi prisiminimai – kada ji jas dainuodavo, kieno vestuvėse jos skambėjo, kokiais vakarais susirinkdavo visa šeima. Ir nors jos balso popierius neišsaugo, atsivertus pažįstamas eilutes galima prisiminti, kaip mama dainavo.
