Atvertus karo metais rašytą laišką, pirmiausia nustebina paprastumas. Žmogus praneša, kad gyvas ir sveikas, klausia apie vaikus, laukia žinių, dėkoja už siuntinį. Greta – keli sakiniai apie maistą, drabužius, darbus.
Meilės laiškas tada nebuvo ilgas išpažinimas. Vieni rašė atvirai, kiti – tik keliais sakiniais. Todėl jausmų reikia ieškoti ne gražiuose kreipiniuose, o rūpesčiuose: ar nesergi, parašyk vos galėsi, ačiū už siuntinį, namuose visi sveiki. Kartais būtent kartojami klausimai geriausiai parodo, kas rūpėjo.
Ypač daug pasako laiškai iš ten, kur negalima rašyti laisvai. Iš Štuthofo Balys Sruoga rašė žmonai Vandai. Kaliniai taikėsi prie cenzūros, dalis norimo pasakyti buvo slepiama tarp eilučių. Laiškuose kartojasi prašymai atsiųsti maisto, padėkos už siuntinius, viltis susitikti.
Todėl „esu sveikas” tokiame laiške negalima suprasti pažodžiui. Autorius norėjo nuraminti šeimą arba žinojo, kad tekstą skaitys svetimas. Nutylėjimas atsirado ne todėl, kad trūko ką pasakyti, o todėl, kad ne viską buvo galima patikėti popieriui.
Vienas išlikęs laiškas retai yra visas pokalbis. Jame dėkojama už žinią, kurios nebeturime, atsakoma į klausimą, kurio nežinome. Dalis laiškų nepasiekė, dalis pasimetė. Keli lapai dėžėje gali būti tik maža ilgo susirašinėjimo dalis.
Vertingos tampa kasdieniškos detalės. Kieno sveikata vis minima? Kam perduodami linkėjimai? Ko prašoma atsiųsti? Kieno laiško laukiama savaitėmis? Tokie pasikartojimai apie šeimą pasako daugiau nei vienas iškilmingas sakinys apie meilę.
Po daugelio metų tie keli lapai gali būti vienintelė vieta, kur išlikę ne tik vardai, bet ir dviejų žmonių ryšys.
Tie keli lapai kartais yra vienintelė vieta, kur dar girdisi dviejų žmonių balsai.
