Beveik kiekvienuose namuose yra toks radinys. Kartais vienas aptrintas sąsiuvinis pageltusiais lapais, laikomas virtuvės stalčiuje arba spintelės lentynoje, o kartais tai visa krūva, susikaupusi per dešimtmečius: mažos užrašų knygelės, iš žurnalų iškirpti receptai, atplėšiamo kalendoriaus lapeliai su receptu kitoje pusėje, sulankstyti lapeliai ir popieriaus atraižos. Vieni receptai surašyti tvarkingai nuo pradžios iki pabaigos, kituose trūksta pavadinimo, gaminimo eigos ar produktų kiekių, bet nieko nesinori išmesti, nes kiekvienas lapelis primena žmogų, kuris jį paliko.
Atsivertus tokią krūvą pirmiausia pamatai ne produktų sąrašą, o rašyseną, skubančią, pasvirusią ir ženklus, iš kurių iškart matyti, kad pagal šiuos receptus tikrai buvo gaminama. Vienur perbrauktas cukraus kiekis ir šalia pridurta „per saldu“. Prie kito recepto paliktas trumpas įvertinimas „geras“. Dar kitur sąžiningai pripažinta „nepavyko“. Šalia kitų tik praktiški, beveik pašnibždom užrašyti patikslinimai: „dėti žiupsnį druskos“, „pagal skonį“, „daryti pusę normos“. Tuo metu šeimininkei viskas buvo aišku, nes ji gamino iš atminties, iš įpročio, iš rankų judesio.
Mums, skaitantiems po kelių dešimtmečių, šie trumpi prierašai jau kelia klausimų. Kiek iš tikrųjų reiškė „truputis“? Ką reiškė pasakymas „kol tešla uždainuos“? Kiek laiko reikėjo kepti, jei parašyta tik „kol gražiai paruduos“? Kaip atrodė tinkamai išminkyta tešla, ta, kurią močiutė atpažindavo užsimerkus, vien pirštais? Kiekviena šeimininkė turėjo savo stiklinę, savo saują, savo supratimą apie tai, kas skanu. Tada tai atrodė savaime suprantama, todėl niekas ir neužrašė paaiškinimų. O kai receptas likęs tik ant iškarpos be pavadinimo arba ant kalendoriaus lapelio be pabaigos, atkurti jį po daugelio metų tampa beveik neįmanoma.
Ir čia atsiranda tylus nerimas: ką su visa šia krūva daryti toliau? Laikyti maišelyje ar dėžutėje vis baisiau, nes popierius gelsta, rašalas blunka, iškarpos pasimeta, o kartu tolsta ir balsas, kuris sakydavo: „paragauk, ar netrūksta druskos“. Išdalinti lapelius vaikams reikštų išbarstyti, o perrašyti į kompiuterį reikštų prarasti patį brangiausią dalyką, prisilietimą.
Gal todėl vis daugiau šeimų nori turėti savo šeimos receptų knygą. Tokią, kurioje visa ši išsibarsčiusi krūva sugultų į vieną vietą. Ne blizgią kulinarinę knygą iš knygyno, o tikrą savų namų knygą, kurioje sugula ir tvarkingi receptai, ir tos iškarpos, ir kalendoriaus lapeliai, ir atraižos su originalia rašysena, taisymais ir dėmėmis. O šalia jų jau gyvena ir tai, ko lapeliuose nėra: paaiškinimas, kas tą pyragą kepdavo Kalėdoms, kuriam varduvininkui reikėjo trigubos porcijos, kas mėgo saldžiau, o kas visada prašydavo be svogūnų. Tokia knyga išsaugo prasmę, kuri kitaip po kelių dešimtmečių tiesiog išblėsta kartu su rašalu.
Tad gal verta vieną vakarą tą rastą krūvą peržiūrėti lėtai, kaip laišką iš praeities, su visais „per saldu“ ir „geras“, su visais „trupučiais“ ir „pagal skonį“ ir sau atsakyti, ar viskas ten dar suprantama be tos, kuri rašė.
O kur dabar guli Jūsų šeimos sąsiuvinis, o gal visa jų krūva?
