Jurga Matulienė
Iš rengiamos knygos „Pasakojimai iš Angelų pievos“ skyriaus „Mokslai“.
Gal ir jūs dar prisimenate savo mokyklos metus? Kalbėdamiesi su senjorais prisiminėme mokytojus, draugus ir mokyklines išdaigas.
„Svingą šokau“, — nusijuokė malūnininko sūnus, prisiminęs, ką veikdavo per lietuvių kalbos pamokas.
Lietuvių kalbos turėjo trejetą. Anuomet žinias vertino pagal penkių balų sistemą, kurioje aukščiausias pažymys buvo penketas.
Per abitūros egzaminą pasakė, kad skauda galvą, ir paprašė išleisti į lauką. Išėjęs knygoje susirado egzamino temą, išplėšė lapą ir grįžęs nuo jo nusirašė.
„Viską nupyliau nuo to lapo ir gavau ketvertą.“
Mokytoja nieko nesakė. Įvertinimą pranešė direktorius.
Iš ankstesnių metų jis prisiminė tėvo padarytas skryneles. Visi keturi šeimos vaikai turėjo po gražią skrynelę su petnešomis iš brezento, tvirto, storo audinio. Susidėję viską, ko reikėjo mokykloje, nešiodavosi jas ant pečių.
Pradėjęs lankyti vidurinę, iki mokyklos turėdavo įveikti septynis kilometrus. Žiemą čiuoždavo slidėmis, diržais pritvirtintomis prie čebatų, kaip vadino aulinius batus. Vieną žiemą kojas taip nušalo, kad vakare ant pėdų iškilo vandeningos pūslės. Jas pradūrė pats, kojas aptvarstė bintu ir kitą rytą, skausmui dar nenuslūgus, vėl iščiuožė į mokyklą.
Miškininko sūnaus krepšys buvo nupintas iš tošies, beržo žievės, ir priminė mažą pintą lagaminėlį. Stačiakampį, su atverčiamu dangčiu nešiodavosi ant peties, pasikabinęs už brezentinio diržo. Knygos nesusiglamžydavo, per lietų ar sniegą likdavo sausos.
Iki mokyklos jam buvo šešiolika kilometrų, į pamokas važiuodavo autobusu. Iš pradinių klasių prisiminė jauną mokytoją, mokėjusią bendrauti su vaikais ir jam labai patikusią.
Kalvio dukros pradinė mokykla buvo įsikūrusi viename privataus namo gale, kitame gyveno šeimininkai. Keturiose suolų eilėse kartu mokėsi skirtingo amžiaus vaikai. Ketvirtokėlei mokytoja jau patikėdavo padiktuoti diktantą pirmokams ir leisdavo pačiai pabūti mokytoja.
Ten ji šoko ir vaidino. Mokytojos dukra aktorė, atvažiuodama aplankyti tėvų, atveždavo tikrų teatro drabužių vaikų pasirodymams. Pašnekovė iki šiol prisimena, kaip gražiai su jais atrodydavo. Šokti ir vaidinti mėgo ir vėliau, perėjusi į vidurinę.
Apie mokytojos paskolintus batelius papasakojo kita senjorė. Spektaklyje „Kurpaitė“ jai teko pagrindinis našlaitės vaidmuo. Žiūrovų akyse skriaudžiama mergaitė turėjo pavirsti šventės gražuole, primenančia Pelenę.
Suknelę jai pasiuvo iš marlės, lengvo, reto audimo audinio, pažįstamo iš medicininių tvarsčių. Mokytoja paskolino savuosius aukštakulnius. Papuošti blizgučiais, suaugusios moters bateliai tapo pasakos kurpaitėmis. Salėje tą vakarą susirinko daug žmonių, jaudulio buvo ne mažiau nei tikrame teatre.
Kasdien ši pašnekovė į mokyklą nueidavo tris kilometrus, lyjant ar spaudžiant šalčiui.
„Žiemą eidavom su vyresniais. Tie pramina kiek taką, o mes iš paskos. Taip lengviau buvo eit.“
Kalbėjomės ir apie tolesnius mokslus. Viena susitikimo dalyvė po aštuonių klasių išgirdo mamos žodžius:
„Užteks mokslų, brolius, seses augink, eisi ganyt.“
Ji nenurimo. Į svečius atvykus tetai su šeima ir mažu sūneliu, paprašė pasiimti ją kartu: dieną prižiūrėtų vaiką, vakarais lankytų mokyklą.
Teta pasiėmė. Dieną — žaidimai ir dainelės su vaiku, vakare — mokykla, kurioje daugiausia mokėsi dirbantys suaugusieji. Susirado draugių, lankė šokių būrelį, su saviveiklininkais važinėjo koncertuoti.
Vietoj pradėtos mokytis prancūzų kalbos čia reikėjo vokiečių. Vasaromis padėdavo kita teta, pedagoginio instituto dėstytoja. Kalbą išmoko taip gerai, kad net prenumeravo vokišką laikraštį.
Mėgo skaityti knygas ir baigusi vidurinę pasirinko bibliotekininkystę. Mokėsi technikume, vėliau studijas tęsė universitete neakivaizdžiai. Tokį kelią nuo aštuonių klasių iki universiteto nuėjo mergaitė, kuri paprašė tetos pasiimti ją kartu, kad vakarais galėtų lankyti mokyklą.
