Jurga Matulienė
Pasakojimas iš rengiamos knygos „Pasakojimai iš Angelų pievos“ skyriaus „Duona“.
Yra kvapų, kurie grąžina namo greičiau nei kelias. Ruginė duona, duonkepio pečiaus šiluma, miltais dulkėtos mamos rankos. Apie savo vaikystės namus pradėjome kalbėtis nuo vieno kepalo.
Ruošdamasi pirmajam susitikimui su senjorais prisiminiau mamos pasakojimą. Kai jos vaikystės namuose iškepdavo duonos, vaikams atpjaudavo po riekę, o ant stalo paberdavo cukraus. Jie dažydavo duoną į cukrų ir lėtai valgydavo.
Pagalvojau, kad nuo duonos galėtume pradėti ir mes. Į VšĮ Krizių centro „Angelų pieva“ globos namus atsivežiau naminį duonos kepalą, sviesto ir cukraus. Papasakojusi mamos istoriją, paklausiau:
„O kaip buvo jūsų namuose? Gal irgi taip, o gal visai kitaip?“
Kambaryje trumpam stojo tyla. Pirmasis prakalbęs vyras prisiminė tėvoką — taip jis vadina savo tėvą. Jų namuose duona buvo šventa. Jei vaikui netyčia nukrisdavo gabalėlis ant žemės, tėvokas paimdavo šaukštą, užsimodavo ir sušukdavo:
„Pakelk, sūnau, duonelę. Ji šventa.“
Jis augo malūnininko šeimoje, tad pasakodamas apie duoną prisiminė ir javų kūlimą. Juos kuldavo dampe — kūlimo mašina. Iš varpų iškultus grūdus supildavo į maišus ir veždavo malti. Šeimos vandens malūne vanduo sukdavo ratą, šis — girnas, tarp kurių grūdai virsdavo miltais.
Duoną kepdavo mama. Iš vakaro užmaišydavo tešlą su raugu — saladuška, o kitą dieną kūrendavo duonkepį pečių, kol jo sienos nuo kaitros pabaldavo. Išžarsčiusi žarijas, pečių iššluodavo skūne — pušies šakų šluota. Kepalus formuodavo ant ližės, plačios medinės mentės ilgu kotu, ir pašaudavo kepti. Vienu kartu iškepdavo maždaug aštuonis didelius kepalus.
Neišmesdavo ir to, kas likdavo duonkubilyje: išgraibydavo ir išvirdavo sriubą, kurią valgydavo su bulvėmis.
Apie mamos kepamą duoną papasakojo ir kalvio dukra. Dar maža matydavo, kaip mama vienu kartu prikepa šešis ar net aštuonis kepalus. Iškeptus sunešdavo į vėsią kamarą prie kambarių, sudėdavo ant lentynų ir uždengdavo rankšluosčiu. Ten jie gulėdavo eilėje — dideli, sunkūs, su traškia pluta.
Su broliu slapčia įlįsdavo į kamarą, atsilauždavo plutos ir bėgdavo valgyti. Už tai tėvai bardavo: duonos nebuvo galima laužyti, kaip užsimanei. Tačiau būtent pluta jai buvo skaniausia. Vakarienei mėgdavo ir duoną su koše — taip ji vadina obuolienę — užgerdama pienu.
Tuose namuose mama kepė duoną, o tėvas dirbo kalvėje. Prie žaizdro didelėmis dumplėmis pūsdavo orą į žarijas, kad ugnis neužgestų. Ji ruseno kasdien, kalvėje skambėjo plaktuko smūgiai. Apie savo vaikystės namus jo dukra pasakė:
„Pas mus visada buvo ugnis ir geležis.“
Kita pašnekovė prisiminė ajerais kvepėjusią duoną. Vasarą mama duonkepėje krosnyje po kepalais paklodavo ajerų, o žiemą — ąžuolo lapų.
Lapais vaikai pasirūpindavo dar rudenį. Pririnkdavo gražių, didelių, suverdavo ant siūlo ir nunešdavo ant aukšto džiūti. Ten jie laukdavo žiemos. Mama kepdavo ir mažus kepalėlius — pagrandukus, kuriuos pasakotoja labai mėgo.
Miškininko sūnui skaniausia būdavo duonos riekė, įtrinta česnaku ir aptepta sviestu. Jo vaikystės namai stovėjo miško apsuptyje, prie ežero, atokiai nuo kitų sodybų. Žmonės čia užsukdavo patarimo ar pagalbos, o ateidami atsinešdavo, ką turėjo — duonos ir kitų maisto produktų.
Mama daug uogaudavo, kepdavo sausainius ir bandeles, o kartą iškepė net tortą. Prisiminęs jos kepinius, vyras nusijuokė:
„Ot mėgėjas buvau bulkų.“
Dar viena susitikimo dalyvė, paragavusi atsivežtos duonos, pirmiausia prisiminė mamą. Jų namuose mama tešlą užmaišydavo, o kepdavo senelė. Iškeptus kepalus apvyniodavo drėgnu rankšluosčiu. Pastovėjusi duona jai būdavo net skanesnė.
Kai su kitais vaikais eidavo į laukus ar mišką, mama į kišenes įdėdavo naminės duonos. Kaimynų vaikai ją greitai suvalgydavo, sakydami, kad ši pati skaniausia ir labai kvepia. O jai skanesnė atrodė jų atsinešta pirktinė.
Pasakodama apie mamą, ši moteris prisiminė ir vieną jų pokalbį. Jau baigusi mokslus, pasisodino ją šalia ir pasakė:
„Dabar pasakok apie savo gyvenimą.“
Mamos pasakojimai liko jos atmintyje iki šiol — šeimos istorijos, seni darbai, žmonės ir vaikystės vaizdai. Dabar dalį jų išgirdome ir mes.
Baigdama susitikimą pasakiau tai, ką jaučiau:
„Žinokit, man buvo labai įdomu. Atvažiavau su viena duona, o išgirdau tiek daug skirtingų gyvenimų.“
