Šioje skiltyje dalijuosi šeimos metraščio ištraukomis.
Pirmoji ištrauka yra iš metraščio įžangos. Joje pasakoju, nuo ko prasidėjo šeimos istorijos rašymas: nuo klausimo, kelių mamos užrašytų sakinių, dėdės saugotų nuotraukų ir akimirkos, kai supratau, kad išlikę daug daugiau, negu iš pradžių atrodė.
Saugant šeimos privatumą, šioje ir kitose viešai skelbiamose ištraukose asmenų vardai ir pavardės pakeisti. Istorija išlieka tikra.
Istoriją pasakoju pirmuoju asmeniu, nes metraštis prasidėjo nuo labai asmeniško darbo: mamos užrašų, artimųjų pasakojimų, senų nuotraukų ir mano pačios paieškų. Taip lengviau parodyti ne tik faktus, bet ir kelią, kuriuo šeimos istorija buvo renkama ir užrašoma.
Įžanga
Ar įmanoma apgauti laiką? Atpažinti balsą, įrašytą į senas magnetofono juostas ar pažvelgti į pageltusią fotografiją ir pajusti, kad žmogus joje staiga tampa artimesnis?
Dažnai viskas prasideda nuo susidomėjimo šeimos istorija. Tada pradedi peržiūrėti senus užrašus, nuotraukas, dokumentus ir pamažu atsiranda noras ieškoti daugiau.
Mamos metraštyje skaitau:
„Man buvo labai įdomu, kas buvo jo seneliai ir proseneliai. Jis sakydavo, kad mūsų giminė kilusi iš seno Dzūkijos kaimo prie Nemuno. Prosenelis buvo Kazimieras, jis buvo vedęs Uršulę.“
Šie keli sakiniai ilgą laiką man atrodė kaip paprastas šeimos prisiminimas, perduotas iš kartos į kartą. Aš visada žinojau apie mamos rašytą metraštį. Buvau jį varčiusi, klausiusis jos pasakojimų apie senąjį kraštą ir giminės žmones. Tik tada dar nesupratau, kiek daug slypi tarp tų eilučių.
Viskas pasikeitė tada, kai pas dėdę Antaną radau senas nuotraukas. Tas radinys privertė iš naujo pažvelgti į tai, ką manėme žiną apie savo šeimos praeitį.
Pirmoji nuotrauka, kurią pamačiau, buvo sena fotografija iš Amerikos. Joje buvo Vincas. Apie jį iki tol buvau girdėjusi tik iš pasakojimų apie šipkortes ir išvykimą. Dabar prieš akis buvo žmogus, kuris paliko Lietuvą ir pradėjo gyvenimą svetur.
Kita dėdės saugota nuotrauka buvo su seneliu Mykolu. Iš pradžių atrodė, kad svarbiausias yra pats senelio atvaizdas. Tik apvertus fotografiją paaiškėjo, kad ne mažiau svarbi ir kita jos pusė. Ten mėlynu rašalu buvo užrašyta tautosakos rinkėjo pavardė.
Nuo šio užrašo prasidėjo paieška. Tada dar nežinojau, ar archyvuose kas nors išlikę. Tik vėliau ji nuvedė iki senų magnetofono juostų, kuriose po daugelio metų buvo galima išgirsti Mykolą.
Tada supratau, kokį didelį darbą mama buvo padariusi. Ji klausėsi artimųjų pasakojimų, užrašinėjo prisiminimus, rinko vardus, vietas ir istorijas. Be jos užrašų daug kas būtų likę tik artimųjų prisiminimuose ir ilgainiui galėjo visai išnykti.
Ką noriu parodyti šia ištrauka?
Šioje įžangos ištraukoje matyti, kad šeimos metraštis ne visada prasideda nuo dokumentų ar tvarkingai sudėliotos genealogijos. Kartais pradžiai užtenka vieno sakinio, vienos nuotraukos, išsaugoto žmogaus balso ar klausimo: kas jie buvo?
Man svarbu parodyti, kad metraštyje gali susitikti faktai, prisiminimai, dokumentai ir gyvas pasakojimas. Vardai ir datos reikalingi, bet vien jų neužtenka. Už jų visada yra žmogus, jo gyvenimas, pasirinkimai ir tai, ką dar galima išsaugoti.
Kiekvienoje šeimoje yra istorijų, kurios vertos būti užrašytos.
