Vakare suskamba telefonas. Ekrane pasirodo užrašas „Mama“. Atsiliepus pirmiausia išgirstame visai paprastą klausimą, ką veikiame ir ar netrukdo. Mama sako, kad paskambino tik trumpam, bet netrukus jau pasakoja, ką šiandien sutiko, ką girdėjo per radiją, o pokalbis netrukus pasisuka prie jos jaunystės, vaikystės namų ar žmogaus, kurio nebėra daugybę metų.
Po kelių sakinių suprantame, kad šią istoriją jau girdėjome, gal net ne vieną kartą. Žinome, kas nutiks toliau, kur mama nusijuoks ir kurią smulkmeną būtinai paminės. Kartais norisi pasakyti: „Mama, tu man jau pasakojai“, ypač kai tuo metu verdame vakarienę, kažką baigiame prie kompiuterio ar mintyse jau esame kitur. Mama pasakoja ne todėl, kad tikrina, ar istoriją prisimename, greičiausiai tą vakarą ji tiesiog nori pasikalbėti.
Vyresniame amžiuje progų paprastai pasikalbėti dažnai lieka mažiau, rečiau susitinkama su senais pažįstamais, nebe taip dažnai užsuka kaimynai, o dienos tampa tylesnės. Lietuvos tyrimai rodo, kad vyresnių žmonių socialinis ratas dažnai nėra didelis, todėl bendravimas su artimaisiais tampa ypač svarbus. Kartais skambutis dukrai ar sūnui yra tiesiog vienas iš paprasčiausių būdų su kuo nors pasidalyti savo diena.
Ne kiekvienas toks skambutis reiškia vienišumą. Kartais mama tiesiog nori papasakoti, ką įdomaus ar juokingo perskaitė laikraštyje, kokią laidą matė per televiziją ar kas tą dieną patraukė jos dėmesį. Pasikalbame apie šiandieną, atsisveikiname, o po kurio laiko ji gali paskambinti dar kartą ir pasakyti: „Žinai, prisiminiau…“ Tada pokalbis jau pasisuka į praeitį. Mama prisimena jaunystę, seniai matytą žmogų, vieną vasarą ar nutikimą, apie kurį seniai nebuvo kalbėjusi. Kartais vienas visai paprastas dienos įspūdis primena istoriją, kurios per pirmąjį skambutį dar nebuvo jos mintyse.
Kartais istorija būna beveik tokia pati kaip praėjusį kartą, kartais joje atsiranda nauja smulkmena. Mama pirmą kartą pasako, kas dar sėdėjo prie stalo, kaip vadino kaimynę ar kodėl tą rytą jos tėvas taip skubėjo. Ji pati gali net nepastebėti, kad anksčiau apie tai nebuvo užsiminusi. Mums tai tik vienas sakinys ilgame pasakojime, o šeimos istorijoje jis gali likti vienintelė žinia apie žmogų ar įvykį, kurio niekas kitas jau neprisimena.
Ne visada turime laiko ilgam pokalbiui. Kartais tikrai skubame ir galime pasakyti, kad paskambinsime rytoj. Artumas turbūt ir nėra matuojamas tuo, kiek kartų kantriai išklausėme tą pačią istoriją nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Svarbiau, kad mama žinotų turinti kam paskambinti, kai norisi papasakoti tai, kas jai tą akimirką svarbu.
Pokalbis baigiasi. Atsisveikiname, padedame telefoną ir grįžtame prie savo vakaro. Po dešimties minučių mama paskambina dar kartą.
„Oi, dar pamiršau papasakoti…“
Ir istorija tęsiasi.
Šaltiniai
Daiva Skučienė, Antanas Kairys, Olga Zamalijeva, „Vienišumo epidemija vyresniame amžiuje: ypač pažeidžiamos moterys, turintys sveikatos problemų, nepasiturintys“, Vilniaus universitetas.
Laura Sobolevskytė, „Vyresnio amžiaus asmenų aktyvumo prielaidos ir galimybės“, Vilniaus universitetas, 2024.
