Vakare suskamba telefonas. Ekrane – „Mama“. Paskambino tik trumpam, bet netrukus jau pasakoja apie jaunystės namus ar žmogų, kurio nebėra daugybę metų.
Po kelių sakinių suprantame – šitą jau girdėjome. Žinome, kas bus toliau, kur nusijuoks. Norisi pasakyti: „Mama, tu jau pasakojai“, ypač kai verda vakarienė ar darbas laukia. O ji pasakoja ne todėl, kad tikrina atmintį. Tą vakarą ji tiesiog nori pasikalbėti.
Kartais istorija būna beveik tokia pati, kartais joje atsiranda viena nauja smulkmena. Mama pirmą kartą pasako, kas dar sėdėjo prie stalo, kaip vadino kaimynę, kodėl tą rytą jos tėvas skubėjo. Ji pati gali nepastebėti, kad to anksčiau neminėjo. Mums tai vienas sakinys, o šeimos istorijoje tai gali likti vienintelė žinia apie žmogų, kurio niekas kitas jau neprisimena.
Todėl šių skambučių verta ne tik klausytis, bet ir juos išsaugoti. Kol mama dar gali papasakoti, kas sėdėjo prie to stalo. Užrašyti vardai, vietos, vienas papildomas sakinys vėliau tampa knygos pagrindu.
Ne visada turime laiko ilgam pokalbiui. Kartais pasakome – perskambinsiu rytoj. Bet svarbu, kad ji žinotų turinti kam paskambinti. Ir kad tai, ką ji pasakoja trečią ar penktą kartą, nedingtų kartu su skambučiu.
Pokalbis baigiasi. Padedame telefoną. Po dešimties minučių ji skambina dar kartą:
„Oi, dar pamiršau papasakoti…“
Ir istorija tęsiasi.
O kokią istoriją jūsų mama kartoja dažniausiai?
