Jis neturi savo dėžutės, o sidabras seniai patamsėjęs. Ant šiek tiek išlenkto kotelio – prosenelės monograma.
Vienoje šeimoje jis saugomas kaip prosenelės atminimas. Ji gavo jį vestuvių proga, kai kūrė savo namus. Šaukštelis nebuvo kasdienis – jį dėdavo ant stalo per šventes, susirinkus giminėms ar sulaukus svečių.
Vėliau, persikeliant į kitus namus, prosenelė pasiėmė jį kartu. Jis neužėmė daug vietos, bet buvo iš tų daiktų, kurių nesinorėjo palikti. Keliavo iš namų į namus, gulėjo skryniose ir stalčiuose, kol buvo perduotas vaikams, o paskui anūkams.
Dabar jis guli stalčiuje šalia blizgančių nerūdijančio plieno įrankių. Jie tiesūs, patogūs ir beveik vienodi, o senasis patamsėjęs, su naudojimo žymėmis.
Paėmus į ranką, sidabras netrukus sušyla nuo delno. Tada galvoji ne apie vertę, o apie žmones, kurie jį saugojo ir perdavė.
Kartais šeimos istorija telpa į vieną daiktą, kurį kažkas kadaise nusprendė pasiimti.
