Tvarkant namus stalčiuje kartais randamas pluoštas senų laiškų ar storas ranka prirašytas sąsiuvinis. Tada dažnai kyla klausimas, ką su tuo daryti. Skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio, tik pravartyti ar vėl uždaryti stalčių? Saugoti toliau, kaip darė tėvai ar seneliai, ar išmesti, nes namuose ir taip nedaug vietos? Vien pažvelgus į laiškų pluoštą ar seną sąsiuvinį neįmanoma suprasti, kas jame iš tiesų yra. Todėl prieš išmetant ar sudeginant senus laiškus ir dienoraščius verta bent dalį jų perskaityti.
Iš dokumentų ir nuotraukų galima sužinoti, kur ir kada žmogus gyveno, dirbo, o laiškai ir dienoraščiai padeda geriau suprasti jo kasdienį gyvenimą, nes juose žmogus rašė apie tai, kas tuo metu vyko, kas jam rūpėjo, su kuo bendravo ir kokius sunkumus patyrė. Rašydamas laišką ar dienoraščio įrašą žmogus paprastai negalvodavo, kad po daugelio metų jo tekstą skaitys kiti. Svarbu prisiminti, kad tai, kas juose užrašyta, priklausė nuo to, kas rašė, kam buvo rašoma ir kokiomis aplinkybėmis.
Lietuvoje jau gerą dešimtmetį veikia kelių mokslo įstaigų, tarp jų Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto, bendra iniciatyva „Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazė“. Joje kaupiami laiškai, dienoraščiai ir kiti asmeniniai rankraščiai. Pirmajame, 2013 m. duomenyno leidime yra per 1300 laiškų. Jie tiriami kaip svarbus lietuvių kalbos ir kasdienio gyvenimo šaltinis, nors tvarkant šeimos palikimą tokie tekstai neretai palaikomi nereikalingais popieriais.
Senus tekstus ne visada lengva perskaityti, tai gali užtrukti, ypač jeigu rašysena sunkiai įskaitoma, rašalas vietomis išblukęs, vartojama senesnė rašyba arba šeima susirašinėjo lenkų ar rusų kalba. Geriau pradėti nuo aiškiausiai perskaitomų puslapių ir skaityti po truputį, o ne bandyti iš karto perprasti visą sąsiuvinio ar laiško turinį. Skubotai išmetus dalį laiškų ar užrašų, gali būti prarastos detalės, kurių vėliau nebebus iš kur sužinoti.
Laiškus ir dienoraščius geriausia laikyti išlygintus, sausoje ir tamsioje vietoje, toliau nuo palėpės ar rūsio, kur popierių veikia drėgmė ir temperatūros svyravimai. Vokus verta saugoti kartu su laiškais, nes ant jų gali būti užrašytas siuntėjas, gavėjas, vieta, data arba išlikęs pašto spaudas. Jeigu datos žinomos, laiškus galima sudėti chronologine tvarka. Kitais atvejais juos patogu suskirstyti pagal siuntėjus ar gavėjus.
Kiekvieną puslapį verta nuskenuoti arba aiškiai nufotografuoti. Skaitmeninė kopija išsaugo turinį, net jeigu laiškas ar dienoraštis laikui bėgant būtų pažeistas, ir leidžia ja pasidalyti su giminaičiais neperduodant originalo. Kopijas reikėtų laikyti ne vien telefone ar kompiuteryje, bet ir kitoje saugioje vietoje.
Perskaityti, sutvarkyti ir nuskenuoti yra tik dalis darbo. Pluoštas pavienių laiškų ar dienoraščio įrašų dar nėra nuoseklus šeimos pasakojimas. Viename laiške gali būti paminėtas žmogus, kurio pavardė niekur neužrašyta, kitame aptariamas šeimos įvykis, kurio aplinkybės skaitytojui jau nebežinomos. Rašant dienoraštį kai kurios aplinkybės žmogui būna savaime suprantamos, todėl jis gali nepaaiškinti nei vietos, nei žmonių tarpusavio ryšių.
Norint tokią medžiagą panaudoti šeimos istorijai, reikia išsiaiškinti, kas ir kam rašė, kokiu laikotarpiu tai vyko, kurie žmonės minimi ir kaip aprašyti įvykiai siejasi su kitais šeimos dokumentais bei prisiminimais. Neaiškius faktus tenka tikrinti, o to, ko nepavyksta išsiaiškinti, nereikėtų papildyti spėjimais. Medžiagą reikia atrinkti ir sudėlioti taip, kad skaitytojas nepasimestų tarp vardų, datų ir skirtingu metu vykusių įvykių.
Šeimos nariui šis darbas gali būti sunkus, nes laiškai ir dienoraščiai susiję su artimiausiais žmonėmis. Vieni tekstai atrodo svarbūs dėl asmeninių prisiminimų, nors kitam skaitytojui jų prasmė būtų neaiški. Kituose gali būti labai asmeniškų ar skaudžių išgyvenimų, todėl reikia nuspręsti, ką galima įtraukti į šeimos pasakojimą, o ko geriau neviešinti.
Stalčiuje ilgai gulėję laiškai ar dienoraščiai kartais pasirodo esantys daug įdomesni, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Juose lieka kasdienio gyvenimo detalės, žmonių santykiai, rūpesčiai ir patirtys, kurių oficialiuose dokumentuose dažniausiai nėra. Išmestas ar sudegintas laiškų pluoštas gali reikšti, kad kartu visam laikui dingo ir dalis šeimos istorijos.
Šaltiniai
Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazė (AKdb). Apie projektą.
Lietuvos nacionalinis muziejus. Restauravimo metodika Nr. 4. Popierius. Pergamentas. Spaudiniai. Vilnius, 2002.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Muziejų rinkinių valdymo ir tvarkymo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2023 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. ĮV-262.
