Tvarkant namus stalčiuje kartais randamas pluoštas senų laiškų ar storas ranka prirašytas sąsiuvinis. Skaityti nuo pirmo iki paskutinio, tik pravartyti ar vėl uždaryti stalčių? Saugoti toliau, kaip darė tėvai, ar išmesti, nes vietos mažai? Vien pažvelgus neįmanoma suprasti, kas viduje iš tiesų yra.
Iš dokumentų sužinome, kur žmogus gyveno ir dirbo, o laiškai ir dienoraščiai parodo kasdienį gyvenimą – kas tuo metu vyko, kas rūpėjo, su kuo bendravo. Rašydamas žmogus negalvojo, kad po metų tekstą skaitys kiti.
Senus tekstus ne visada lengva perskaityti. Rašysena sunkiai įskaitoma, rašalas išblukęs, vartojama senesnė rašyba arba šeima susirašinėjo lenkų ar rusų kalba. Skubotai išmetus dalį, gali dingti detalės, kurių vėliau nebebus iš kur sužinoti.
Perskaityti dar nereiškia turėti pasakojimą. Pluoštas laiškų dar nėra istorija. Viename paminėtas žmogus be pavardės, kitame – įvykis be aplinkybių. Rašant dienoraštį daug kas atrodė savaime suprantama, todėl nepaaiškinta nei vieta, nei ryšiai.
Tokią medžiagą reikia atrinkti ir sudėlioti, kad skaitytojas nepasimestų tarp vardų ir datų. Šeimos nariui tai sunku, nes tekstai susiję su artimiausiais. Vieni atrodo svarbūs tik dėl prisiminimų, kituose – labai asmeniški išgyvenimai, todėl reikia nuspręsti, ką įtraukti, o ko geriau neviešinti.
Stalčiuje gulėję laiškai kartais pasirodo įdomesni, nei atrodė. Juose lieka detalės, santykiai ir patirtys, kurių dokumentuose nėra. Išmestas pluoštas gali reikšti, kad kartu visam laikui dingo ir dalis šeimos istorijos.
