Senoje skrynioje, atokaus vienkiemio kambaryje, gulėjo dešimtys mokyklinių sąsiuvinių. Languoti lapai buvo pageltę, kraštai apsitrynę, o kai kur popierius jau trupėjo. Iš pradžių jie atrodė kaip paprasti seni užrašai, ilgus metus niekieno nevartyti.
Atvertus pirmą sąsiuvinį paaiškėjo, kad jame užrašyti eilėraščiai.
Jų autorius buvo Vincas. Kaimynai jį prisiminė kaip uždarą, nedaug kalbantį žmogų. Jis dažnai stovėdavo prie prieangio ir žiūrėdavo į laukus. Vieniems atrodė kiek keistas, kitiems buvo tiesiog tylus kaimo žmogus.
Niekas per daug nesidomėjo, apie ką jis galvoja. Tik po daugelio metų rasti sąsiuviniai parodė, kad Vincas rašė beveik visą gyvenimą.
Jo dienos sukosi apie ūkį. Reikėjo dirbti žemę, pasirūpinti gyvuliais, paruošti malkų ir taisyti tvoras. Vakare troboje dar kurį laiką degdavo lempa.
Vincas rašė smulkia, truputį pasvirusia rašysena. Viename puslapyje tilpdavo visas eilėraštis, kitame likdavo tik keli posmai ar pradėtas sakinys. Šalia eilėraščių pasitaikydavo ir trumpų kasdienybės įrašų: „šiandien lijo“, „kalėm tvorą“, „skaudėjo rankas“.
Vincas eilėraščių nesiuntė į laikraščius ir nesiruošė jų leisti. Sąsiuviniai nebuvo sudėti pagal metus ar temas. Vieni užpildyti beveik iki galo, kituose prirašyti tik keli puslapiai. Atrodo, kad jis rašė pirmiausia sau.
Juose pasitaiko klaidų, kai kurios eilutės nesirimuoja, o dalis minčių nutrūksta. Vis dėlto iš jų galima suprasti, kas Vincui buvo svarbu. Jis rašė apie laukus, medžius, šulinį, duoną, lietų, tėvus, senatvę ir žmogų, kurio ilgėjosi.
Viename sąsiuvinyje liko tokios eilutės:
Aš pamečiau pavasarį gilioj vagoj,
Kur tėvas barstė grūdą rudenį anksti.
Dabar sėdžiu prie lango, vakaro tamsoj,
Ir nežinau, ar tu arti, ar tu toli…
Kas buvo tas žmogus, Vincas neparašė. Sąsiuviniuose nėra nei vardo, nei paaiškinimo. Tik keliose skirtingais metais užrašytose eilutėse vis sugrįžtama prie laukimo, išsiskyrimo ir nepasakytų žodžių.
Dalis eilėraščių liko nebaigti. Vienur trūksta paskutinio posmo, kitur sakinys nutrūksta viduryje eilutės. Po kelių užrašytų žodžių kartais lieka tuščias puslapis.
Nežinoma, kodėl Vincas prie jų nebegrįžo. Sąsiuviniuose nėra atsakymo.
Kaimynai pažinojo žmogų, kuris dirbo, mažai kalbėjo ir dažnai stovėdavo prie prieangio. Jie nežinojo, kad vakarais jis rašė eilėraščius ir metų metus saugojo juose tai, apie ką nekalbėjo.
Iš užrašų galima suprasti ir tai, kas jo gyvenime liko kitiems nematoma. Vincas stebėjo metų laikus, prisiminė tėvus, jautė senstantį kūną ir ilgėjosi žmogaus, apie kurį nedrįso arba nenorėjo pasakoti kitiems.
Galbūt Vincas niekada nebūtų pavadinęs savęs poetu. Greičiausiai jis net nemanė, kad jo užrašai kada nors bus skaitomi. Vis dėlto dešimtys sąsiuvinių rodo, kad rašymas jam buvo svarbus.
Šiandien apie Vincą primena keli žmonių prisiminimai ir skrynioje rasti sąsiuviniai. Kaimynai prisiminė jį stovintį prie prieangio. Sąsiuviniuose liko jo eilėraščiai ir mintys, apie kurias aplinkiniai nežinojo.
