Per Kūčias ar Velykas tas žmogus matosi iš tolo. Kol kiti valgo, jis išsitraukia telefoną ir fotografuoja seną nuotrauką ant sienos. Klausia mamos: o kas čia šalia senelio? Užsirašo ant servetėlės. Pažada susitvarkyti grįžęs namo.
Namuose jo jau laukia dėžė. Dalį atsinešė iš tėvų, dalį atidavė teta, kažką pats nusifotografavo. Nuotraukos be vardų. Sąsiuvinis be pradžios. Dokumentas, kurio niekas nemoka perskaityti.
Iš pradžių norisi tik vieno – suprasti, kas čia. Kas tie žmonės nuotraukoje? Kam priklausė sąsiuvinis? Bet vienas vardas veda prie kito. Data dokumente nesutampa su mamos pasakojimu. Giminaitis prisimena kitaip.
Tada prasideda tikrasis darbas, kurio iš šalies nesimato:
- Užrašyti, kas žinoma – vardus ant nuotraukų, kas pasakojo, kada.
- Palikti tuščia tai, ko nežinote. Geriau klaustukas nei spėjimas.
- Sudėti gabalus greta – nuotrauka + dokumentas + pasakojimas dažnai paaiškina vienas kitą.
Svarbiausia – tai, ką išsiaiškinote, nepalikti tik savo galvoje. Kol tai tik jūsų atmintyje, šeimos istorija priklauso nuo vieno žmogaus atminties.
