Daugelyje šeimų atsiranda žmogus, kuriam pradeda rūpėti giminės praeitis. Jis klausinėja vyresniųjų, varto senas nuotraukas, kūrybos sąsiuvinius, prisiminimų užrašus, laiškus ir dokumentus. Iš pradžių norisi tik suprasti, kas yra nuotraukoje matomi žmonės, kam priklausė rastas sąsiuvinis ar su kuo susijęs senas dokumentas. Kuo daugiau pavyksta išsiaiškinti, tuo daugiau norisi sužinoti. Ant nuotraukos užrašytas vardas paskatina pasidomėti, kas buvo šis žmogus. Prisiminimų užrašuose galima rasti daugiau apie jo gyvenimą, o dokumente nurodyta data patikslina tai, ką anksčiau pasakojo artimieji.
Pamažu žmogus sužino, ką iš senų šeimos nuotraukų, užrašų, sąsiuvinių ir dokumentų dar saugo giminaičiai. Viena dalis būna jo namuose, kita yra pas artimuosius. Jis jau žino, kur ko ieškoti ir kam tai priklausė. Vien išsaugoti senas nuotraukas, sąsiuvinius, prisiminimų užrašus ir dokumentus neužtenka. Svarbu žinoti, kas juose užfiksuota ar užrašyta. Nuotrauka be vardų tampa sunkiai suprantama, o sąsiuvinį ar dokumentą lengviau suprasti, kai žinoma, kam jis priklausė ir apie ką jame rašoma.
Suprasdamas tai, žmogus pradeda ne tik rinkti, bet ir tvarkyti tai, ką rado. Užrašo nuotraukose esančių žmonių vardus, pasižymi svarbias datas, užsirašo artimųjų pasakojimus. Tai, ko nežino, bando išsiaiškinti iš kitų nuotraukų, užrašų ar dokumentų. Neradus atsakymo, geriau palikti tą vietą nepaaiškintą, negu spėlioti ir įrašyti vardą ar datą nepatikrinus faktų.
Tvarkydamas tai, ką surinko, žmogus pamato, kaip nuotraukos, užrašai, dokumentai ir artimųjų pasakojimai papildo vieni kitus. Kitoje nuotraukoje galima atpažinti jau matytą žmogų, dokumente rasti iki tol nežinotą datą, o artimojo pasakojimas padeda suprasti, kas tuo metu vyko. Šeimos istorija tampa vis aiškesnė. Sutvarkytos nuotraukos, prisiminimų užrašai, kūrybos sąsiuviniai ir dokumentai padeda išsaugoti tai, ką pavyko sužinoti apie šeimą. Svarbiausia, kad tai, ką vienas žmogus išsiaiškino ir užrašė, neliktų tik jo atmintyje.
