Beveik kiekvienoje šeimoje yra žmogus, kuris apie praeitį žino daugiau už kitus. Senelių vardus, kaimus, persikraustymus, vestuves. Per susitikimus jis papasakoja istoriją, kažkas sako: „Reikėtų surašyti.“ „Kada nors surašysiu“, – pažada jis. Tą akimirką pažadas tikras. Praeina metai, paskui kiti, bet užrašų nėra.
Taip nutinka ne dėl abejingumo. Iš pradžių atrodo, pakaks prisėsti ir pradėti nuo vaikystės. Vos parašius paaiškėja, kad vienas prisiminimas veda prie kito, o su kiekvienu – vardai ir datos, kurias reikia patikrinti. Pasakoti prie stalo lengva. Rašant greitai paaiškėja, kad trūksta nuoseklumo. Viename puslapyje minimas žmogus, apie kurį skaitytojas dar nieko nežino. Du artimieji tuos pačius metus prisimena skirtingai.
Vien prisiminimų neužtenka. Nuotraukoje data nesutampa su pasakojimu, dokumente pavardė parašyta kitaip. Surinktą medžiagą dar reikia sudėlioti, kad skaitytojas nepasimestų tarp vardų ir datų.
Sunkumų kyla ir pradėjus rašyti. Įvykiai surašomi tokia tvarka, kokia prisimenami, todėl sunku suprasti, kas vyko anksčiau. Po kelių puslapių darbas sustoja. Istorijų ne pritrūksta – jų atsiranda per daug.
Užrašai atidedami „vėliau”. Po mėnesių viską tenka peržiūrėti iš naujo, prisiminti, kas netikrinta. Tam vėl reikia laiko, todėl istorija lieka nebaigta.
Metams bėgant pasimiršta ne datos, o smulkmenos. Žmogus atsimena vestuves, bet ne kas jose dalyvavo. Atpažįsta namą, bet ne kas jame gyveno. Lieka dešimtys fotografijų, bet nebėra kas įvardytų veidus.
„Kada nors surašysiu” nereiškia nenoro. Tai pažadas, pasakytas dar neįvertinus, kiek darbo reikės. Metai praeina, o atmintyje saugota istorija taip ir lieka neužrašyta.
