Beveik kiekvienoje šeimoje yra žmogus, kuris apie praeitį žino daugiau už kitus. Jis prisimena senelių vardus, gimtuosius kaimus, persikraustymus, vestuves, netektis ir įvykius, apie kuriuos nėra parašyta jokiuose dokumentuose. Per šeimos susitikimus jis papasakoja vieną ar kitą istoriją, o kas nors iš artimųjų pasako: „Reikėtų visa tai surašyti.“ „Kada nors surašysiu“, pasako žmogus, ir pokalbis tuo dažniausiai baigiasi. Tą akimirką pažadas atrodo tikras. Pasakojimai dar gerai prisimenami, nuotraukos saugomos albumuose, o tinkamas laikas, rodos, tikrai ateis. Praeina vieni metai, paskui kiti, bet užrašų vis dar nėra.
Taip nutinka ne todėl, kad šeimos praeitis žmogui nesvarbi. Iš pradžių jam atrodo, kad pakaks prisėsti ir pradėti nuo vaikystės. Vos parašius kelis sakinius paaiškėja, kad vienas prisiminimas veda prie kito, o su kiekvienu įvykiu susiję vardai, datos ir aplinkybės, kurias reikia patikrinti. Pasakoti prie stalo lengva. Galima pradėti nuo vieno žmogaus, prisiminti vieną vasarą ar kelionę ir nesukti galvos, kas vyko prieš tai. Rašant greitai paaiškėja, kad pasakojimui trūksta nuoseklumo. Viename puslapyje minimas žmogus, apie kurį skaitytojas dar nieko nežino. Kitame atsiranda vieta, kurios reikšmė nepaaiškinta. Du šeimos nariai tuos pačius metus gali prisiminti skirtingai.
Vien prisiminimų neužtenka. Tenka ieškoti nuotraukų ir dokumentų. Vienoje fotografijoje užrašyta data nesutampa su pasakojimu, kitoje atpažįstama tik dalis žmonių. Dokumentuose pavardė gali būti parašyta kitaip, nurodyta kita data ar vietovė. Nuotraukose ir dokumentuose randami faktai ne visada sutampa su žmonių prisiminimais, todėl kyla naujų klausimų. Surinktą medžiagą dar reikia tinkamai panaudoti. Dokumentai padeda patikrinti faktus ir įvykių tvarką, o prisiminimai papildo tai, ko juose nėra. Kai kurios istorijos kartojasi, kitos lieka nebaigtos. Ilgai šeimoje pasakotuose prisiminimuose kartais jau sunku atskirti, kas iš tikrųjų įvyko, o kokios detalės atsirado vėliau.
Sunkumų kyla ir pradėjus rašyti. Žmogus gerai žino, ką nori papasakoti, bet užrašytame tekste ne visada pavyksta aiškiai perteikti mintį. Vieni sakiniai būna per ilgi, kituose kartojasi tos pačios mintys. Įvykiai surašomi tokia tvarka, kokia prisimenami, todėl skaitytojui sunku suprasti, kas vyko anksčiau, o kas vėliau. Po kelių puslapių darbas sustoja. Istorijų nepritrūksta. Jų atsiranda per daug. Atskirus prisiminimus reikia susieti tarpusavyje, sudėlioti įvykius tinkama tvarka ir nuspręsti, ką paaiškinti plačiau, o ko tekste nekartoti. Sudėtinga būna parašyti ir apie skaudžius šeimos įvykius.
Užrašai atidedami su mintimi prie jų grįžti vėliau. Praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams, visą surinktą medžiagą tenka peržiūrėti iš naujo, prisiminti, kuriuos faktus dar reikėjo patikrinti, ir nuspręsti, kaip tęsti pasakojimą. Tam vėl reikia nemažai laiko, todėl visa istorija dažnai taip ir lieka nebaigta.
Metams bėgant pasimiršta ne tik datos. Pamažu išnyksta smulkmenos, kurios padėdavo suprasti žmones ir jų gyvenimą. Žmogus dar prisimena, kad šeima persikėlė, bet nebežino tikslaus laiko. Atsimena vestuves, bet jau sunkiau pasakyti, kas jose dalyvavo. Atpažįsta namą nuotraukoje, bet nebegali paaiškinti, kas jame gyveno. Kartais šeimai lieka dešimtys fotografijų, bet nebėra žmogaus, galinčio įvardyti jose esančius žmones. Dokumentuose išlieka datos ir vietovės, bet be paaiškinimų sunku suprasti, kuo jos buvo svarbios. Tai, ką kadaise buvo galima sužinoti per vieną pokalbį, vėliau tenka ilgai aiškintis arba palikti nežinoma.
Šeimos istorijos rašymas iš šalies gali atrodyti kaip paprastas prisiminimų užrašymas. Pradėjus dirbti paaiškėja, kad reikia atrinkti medžiagą, tikrinti faktus, lyginti skirtingus pasakojimus ir parengti skaitytojui suprantamą tekstą. Vienam žmogui tenka ne tik prisiminti savo gyvenimą, bet ir nuspręsti, kaip jį papasakoti kitiems. Šeimos knyga retai parašoma vienu prisėdimu. Pradžioje dažniausiai būna keli pokalbiai, senas sąsiuvinis, nuotraukų dėžė ir daug tarpusavyje nesusijusių pasakojimų. Iš visos šios medžiagos dar reikia parengti aiškų ir nuoseklų tekstą.
„Kada nors surašysiu“ dažniausiai nereiškia nei abejingumo, nei nenoro, tai pažadas, pasakytas dar neįvertinus, kiek laiko ir darbo reikės. Metai praeina, o žmogaus atmintyje saugota šeimos istorija taip ir lieka neužrašyta.
