Atverkite tą stalčių, kuris yra beveik kiekvienuose namuose. Ne tą, kur peiliai ir šakutės, o kitą — kur sudėta, ko neišmetėte.
Viršuje — vestuvių nuotrauka, kurioje žmonės sustoję eilėmis, o už nugaros matyti medinis namas. Apačioje guli mamos sąsiuvinis pageltusiais kraštais, šalia — darbo knygelė ir keli atvirukai su trumpais palinkėjimais. Popierius jau minkštas nuo laikymo, rašysena pasvirusi į šoną.
Jūs visa tai tik saugojote, ir šeimos istorijai ši pradžia svarbi. Ji prasideda nuo šito stalčiaus, dar prieš atsiverčiant tuščią lapą.
Kas tame stalčiuje guli dažniausiai
Atvėrus tokius stalčius, turinys beveik visada panašus, tik detalės skirtingos.
Nuotraukose be prierašų — šeima prie medinio namo, už nugaros šulinys, šalia dviratis. Matyti vieta ir žmonės, bet neaišku, kas fotografavo, kokia proga visi susirinko ir kelintais metais. Šias aplinkybes dar gali prisiminti nuotraukoje esantys žmonės.
Receptų sąsiuviniuose užrašytas ne tik kugelis, bet ir kiti patiekalai, kuriuos šeima prisimena iki šiol. Vieni būdavo gaminami sekmadieniais, kiti — kai prie stalo susirinkdavo visi. Artimieji dar prisimena, kas juos gamindavo ir kurio patiekalo labiausiai laukdavo.
Tarp dokumentų — mokyklos pažymėjimas, darbo knygelė, santuokos liudijimas, kolūkio pažyma. Iš šių sausų įrašų matyti datos ir vietos: kur žmogus mokėsi, dirbo, kada sukūrė šeimą. Kodėl iš kaimo išvažiavo į miestą, popieriuje neparašyta — apie jo sprendimą dar gali papasakoti artimieji.
Medžiagos istorijos pradžiai užtenka. Rašant reikia išsiaiškinti, kas užfiksuota nuotraukose, papildyti dokumentų įrašus artimųjų prisiminimais ir sujungti atskirus pasakojimus. Šeimoje daug kas suprantama iš pusės žodžio, o knygą skaitys ir žmonės, kurie šių namų ir juose gyvenusių artimųjų nepažinojo.
Iš vieno stalčiaus gali gimti trijų rūšių knygos
Kokia knyga išeis, priklauso nuo to, kas jame išsaugota.
Apie vieną žmogų sukaupta medžiaga gali tapti jo gyvenimo istorija — nuo vaikystės namų ir mokyklos iki darbo, šeimos, senatvės. Dalį šio gyvenimo vaikai pažįsta tik iš pasakojimų.
Receptų, eilėraščių ar nuotraukų rinkinys gali tapti temine knyga. Joje surenkami visi receptai, mamos eilėraščiai iš mokyklinių sąsiuvinių arba nuotraukos su prierašais: kas, kur, kada. Prie jų pridedu, ką pavyksta sužinoti iš artimųjų: kada mama pradėjo rašyti eilėraščius, ką mėgo kepti labiausiai, kokia proga žmonės susirinko nuotraukoje.
Iš medžiagos apie kelias kartas dėliojasi platesnis šeimos pasakojimas. Dažnai susitinka ir kelių stalčių turinys — jūsiškio, sesės, tėvų. Šalia reikia giminės medžio, kad nepasimestume tarp trijų Jonų. Medis čia ne papuošimas, o tvarka.
