Mandarino kvapą iki šiol pirmiau pajuntu nei pamatau.
Pas mus mandarinai atsirasdavo tik gruodį. Mama juos slėpdavo, tik kvapas vis išduodavo slėptuvę.
Artėjant Kūčių vakarienei, virtuvėje kvepėdavo kūčiukais ir džiovintais baravykais. Puode virė spanguolių kisielius. Tėtis parnešdavo eglutę, ir pro atvertas duris į prieškambarį plūstelėdavo šaltis. Eglutę pastatydavo į kibirą su smėliu, o jos kvapas pasklisdavo po namus.
Kūčių vakarą prie stalo susėsdavo daugiau žmonių nei kasdien. Mama dėliodavo lėkštes ir žiūrėdavo, ar visiems užteks vietos, o tėtis iš kito kambario atnešdavo trūkstamą kėdę. Senelis po staltiese pakišdavo šieno. Mes, vaikai, traukdavome šiaudus ir lygindavome, kurio ilgesnis. Tas ilgiau gyvens. Juokdavomės, nors šio būrimo prasmės iki galo nesuprasdavome.
Dovanos tada buvo paprastos: saldainiai ir koks nors žaislas. Tilpdavo po egle, be didelių pakuočių ir kaspinų. Mums jos rūpėdavo visą vakarą. Vis žvilgtelėdavome po šakomis, spėliodavome, kas ten, ir klausinėdavome, ar jau galima pažiūrėti. Laukdavome ryto, kol pagaliau leis išpakuoti. Pabudę iš lovos iššokdavome pirmi. Kiek džiaugsmo būdavo radus tuos saldainius ir žaislą!
Prisimenu ir pašto dėžutę, pilną atvirukų. Mums smagiausia būdavo juos vartyti. Viename buvo snieguota eglutė, kitame baltabarzdis senelis su dovanų maišu, trečiame žvakutės lange. Spėliodavome iš rašto ir pašto antspaudo, kas galėjo atsiųsti, o mama skaitydavo balsu: „Sveikiname su šv. Kalėdom! Linkime sveikatos, ramybės. Bučiuojame — Regina su Vladu.“ Paskui rinkdavome, kuris atvirukas gražiausias.
Dabar lėkštes dėlioju aš pati. Prieš Kalėdas vis dažniau girdžiu: „Man nieko nereikia.“ Suprantu, reikalingų daiktų jau turime. Stalčiuje dar guli atvirukai, kuriuos vartydavome vaikystėje, senos nuotraukos, mamos ranka užrašyti receptai. Juos ištraukus, atsiranda ką prisiminti ir papasakoti.
Iš to, kas išsaugota, ir iš to, ką dar prisimename, susideda šeimos knyga. Ją vartydami vėl turėtume ką skaityti balsu.
