Kiekviename krašte žmonės kalba šiek tiek kitaip. Aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai turi savų žodžių, geriausiai suprantamų ten užaugusiems. Vyresniųjų kalba šeimoje ilgai atrodo savaime suprantama. Močiutė vartoja seną rakando pavadinimą, senelis kitu žodžiu nusako orą. Šie žodžiai girdimi nuo vaikystės ir niekam nekelia klausimų.
Jaunesni tarmę dar supranta, bet patys kalba rečiau. Vieni žodžiai pažįstami, kitų reikšmę jau tenka paaiškinti. Dar jaunesnei kartai senelių kalba skamba neįprastai.
Vienas pavyzdžių – senas dzūkiškas pasakymas: „Kur ca dzigs grybai, jei dar kukubezdaliai nedzygsta.“ Kukubezdaliais Dzūkijoje vadinami kukurdvelkiai. Taip pajuokaujama, kad baravykų ieškoti dar anksti. Vyresniems dzūkams aiškinti nereikia. Jaunesniam gali būti neaišku, kas yra kukubezdaliai. Tą patį galima pasakyti bendrine kalba, bet nebelieka tarimo ir skambesio.
Šeimose gyvi ir posakiai be tarmės. Ilgai besiruošiančiam sakoma: „Kol tu susiruoši, ir vakaras ateis.“ Artimieji prisimena ne tik reikšmę, bet kas kartodavo, kokiu tonu, kada nuskambėdavo. Tas pats sakinys iš kito žmogaus skamba kitaip.
Tokie pasakymai išlieka metų metus. Niekas nebeprisimena, kas pirmas ištarė. Sakinys lieka, o atsiradimo aplinkybės pasimiršta. Posakis primena žmogų, kuris jį kartodavo.
Kartu su tarme gali pasimiršti ir šeimai būdingi kreipiniai bei juokai, kuriuos anksčiau visi suprato be paaiškinimų.
