Kiekviename Lietuvos krašte žmonės kalba šiek tiek kitaip. Skiriasi tarimas, sakinių sandara, kreipiniai ir žodžiai, kuriais įvardijami tie patys daiktai ar reiškiniai. Aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai turi savų žodžių bei pasakymų, geriausiai suprantamų tame krašte užaugusiems žmonėms. Vyresniųjų kalba šeimoje ilgai atrodo savaime suprantama. Močiutė vartoja seną buities rakando pavadinimą, senelis kitu žodžiu nusako orą. Šie žodžiai girdimi nuo vaikystės ir ilgai niekam nekelia klausimų.
Jaunesni šeimos nariai tarmę dažnai dar supranta, bet patys ja kalba rečiau. Vieni žodžiai išlieka pažįstami, kitų reikšmę jau tenka paaiškinti. Dar jaunesnei kartai senelių kalba kartais skamba visai neįprastai. Tarmė girdima kalbant apie žmones, vietas, darbus, gamtą ir prisiminimus. Skiriasi ne tik vartojami žodžiai, bet ir tarimas, sakinių sandara, kreipiniai bei intonacija. Tokia kalba dažniausiai gyvuoja pokalbiuose ir retai būna užrašoma.
Vienas iš tokių pavyzdžių yra senas dzūkiškas pasakymas: „Kur ca dzigs grybai, jei dar kukubezdaliai nedzygsta.“ Kukubezdaliais Dzūkijoje vadinami kukurdvelkiai. Šiuo sakiniu pajuokaujama, kad baravykų ir kitų laukiamų grybų ieškoti dar anksti. Vyresniems dzūkams šio pasakymo aiškinti nereikia. Jaunesniam žmogui gali būti neaišku, kas yra kukubezdaliai ir kodėl jų pasirodymas siejamas su kitais grybais. Tą patį sakinį galima pasakyti bendrine kalba, bet nebelieka vietinio tarimo, sakinio ir savito skambesio.
Šeimose vartojami ir posakiai, nesusiję su konkrečia tarme. Vienais apibūdinami žmonės ar jų poelgiai, kitais juokaujama, barama, guodžiama ar raginama paskubėti. Ilgai besiruošiančiam žmogui sakoma: „Kol tu susiruoši, ir vakaras ateis.“ Artimieji supranta ne tik tokio sakinio reikšmę. Jie prisimena, kas jį kartodavo, kokiu tonu sakydavo ir kokiomis aplinkybėmis jis dažniausiai nuskambėdavo. Tas pats posakis, ištartas kito žmogaus, jau gali skambėti visai kitaip.
Tokie pasakymai gali išlikti daugelį metų. Ilgainiui niekas tiksliai nebeprisimena, kas pirmasis juos ištarė. Pats sakinys lieka, o jo atsiradimo aplinkybės pasimiršta. Šeimoje vartojamas posakis dažnai primena žmogų, kuris jį nuolat kartodavo. Jį išgirdę artimieji prisimena, kas taip sakydavo.
Tarmės vartojimas skirtingose šeimose ir Lietuvos vietovėse keičiasi nevienodai. Tyrimai rodo, kad vienur jaunesni žmonės tarmę supranta, bet kasdien ją vartoja rečiau, kitur ji išlieka gyva ir tarp jaunesnių kalbėtojų. Šeimoje gali išlikti pavieniai žodžiai ir pasakymai, kuriuos dar prisimena kelios kartos, nors kasdienė kalba jau būna pasikeitusi. Kartu su rečiau vartojama tarme gali pasimiršti ir šeimai būdingi kreipiniai, juokai bei posakiai, kuriuos anksčiau visi suprato be paaiškinimų.
Šaltiniai
Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Lietuvos miestų gatvės prabilo tarmiškai“, 2023.
Urbanavičienė, Jolita. „Rytų ir pietryčių vilniškių kalbinės nuostatos“. Acta Linguistica Lithuanica, t. 70, 2014, p. 63–81.
Vyniautaitė, Simona. „Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos“. Acta Linguistica Lithuanica, t. 75, 2016, p. 176–204
