Kažkur stalčiuje guli senos nuotraukos, spintoje laikoma dėžė su laiškais ir dienoraščiais, o galvoje vis sugrįžta mintis, kad visa tai reikėtų sudėti į knygą. Iš pradžių gali atrodyti, jog svarbiausia surinkti medžiagą, ją atrinkti ir pradėti rašyti. Iš tikrųjų knygos rengimas susideda iš daugelio tarpusavyje susijusių etapų: pirmiausia reikia peržiūrėti ir suprasti turimą medžiagą, patikrinti faktus, sudaryti būsimos knygos struktūrą, parengti ir suredaguoti tekstą, atrinkti nuotraukas bei dokumentus, o vėliau pasirūpinti maketu, korektūra ir spauda. Šeimoje išsaugoti dokumentai, nuotraukos, laiškai ir dienoraščiai gali būti būsimos knygos pagrindas, bet patys savaime knyga jie dar nėra.
Pirmiausia reikia suprasti, kas išliko
Šeimoje sukaupta medžiaga retai būna tvarkingai sudėta chronologine tvarka ar pagal atskirus šeimos narius. Viename voke gali gulėti kelių dešimtmečių laiškai, nuotraukų nugarėlėse gali būti užrašyti tik vardai, o dienoraštyje minimi žmonės, kurių ryšio su šeima šiandien niekas iš karto nebeprisimena. Vieni gyvenimo laikotarpiai būna dokumentuoti labai išsamiai, apie kitus lieka vos viena nuotrauka, įrašas dokumente ar artimojo prisiminimas. Dėl to pirmasis darbas yra ne rašyti, o peržiūrėti visą turimą medžiagą ir suprasti, ką iš jos galima sužinoti.
Iš pradžių gali atrodyti, kad tam pakaks kelių vakarų. Pradėjus dirbti paaiškėja, kad vieną laišką reikia susieti su kitu, prie nuotraukos grįžti paaiškėjus naujoms aplinkybėms, o kai kuriuos faktus tikrinti keliuose dokumentuose. Dokumente įrašyta data gali nesutapti su šeimoje prisimenamais metais, tas pats žmogus skirtinguose dokumentuose gali būti įvardytas nevienodai, o nuotraukos nugarėlėje įrašytas vietovardis kelti naujų klausimų. Kuo medžiagos daugiau, tuo sunkiau ją visą aprėpti ir kartu matyti, kokia galėtų būti būsima knyga.
Kartais vienas trumpas sakinys laiške tampa suprantamas tik perskaičius kitus to laikotarpio laiškus arba palyginus jį su dokumentais ir nuotraukomis. Todėl tikrinamos datos, vardai, vietos, šeimos ryšiai ir įvykių chronologija. Šis darbas užima nemažai laiko, bet nuo jo priklauso, ar vėliau pasakojime neatsiras prieštaravimų ir nepaaiškintų vietų.
Knygos planas atsiranda iš medžiagos
Tik susipažinus su tuo, kas išliko, galima spręsti, kokia turėtų būti knyga. Vienai šeimos istorijai geriausiai tinka chronologinis pasakojimas nuo seniausios kartos iki dabarties, kitai svarbiau atskirai papasakoti kelių žmonių gyvenimus. Knyga gali būti sudaryta ir pagal tam tikrus laikotarpius, vietas ar šeimos patirtis. Struktūrą lemia ne vien pirminis sumanymas, bet ir pati medžiaga: jos apimtis, tai, apie kuriuos žmones žinoma daugiau, ir laikotarpiai, kuriuos galima atkurti išsamiau.
Kartu reikia nuspręsti, kuri sukauptos medžiagos dalis iš tiesų reikalinga būsimai knygai. Šeimai gali būti svarbi beveik kiekviena nuotrauka, prisiminimas ar laiškas, bet į knygą nebūtina sudėti visko, kas išliko. Keli panašūs dokumentai kartais pasako tą patį, o ilgas prisiminimas gali turėti tik vieną knygai svarbų epizodą. Atranka nereiškia, kad likusi medžiaga nevertinga. Ji padeda atskirti tai, ką verta išsaugoti, nuo to, ko reikia konkrečiam pasakojimui.
Dirbant su savo šeimos medžiaga toks sprendimas nėra lengvas. Žmogui, kuris pažinojo aprašomus artimuosius, svarbi gali atrodyti kiekviena smulkmena, todėl sunku nuspręsti, ko į knygą neįtraukti, kur pasakojimą trumpinti ir kuriam žmogui skirti daugiau vietos. Knygos struktūra pradeda ryškėti tik tada, kai į visą medžiagą galima pažvelgti kaip į vieną pasakojimą, o ne kaip į daugybę atskirų šeimos prisiminimų.
Iš faktų sudėliojamas pasakojimas
Surinkti faktai dar nėra sklandus tekstas. Galima žinoti, kada žmogus gimė, kur gyveno, ką dirbo ir kada sukūrė šeimą, bet vien šių duomenų neužtenka jo gyvenimui papasakoti. Reikia suprasti, kaip vienas įvykis siejasi su kitu, kas keitėsi šeimoje, kokius sprendimus žmogus priėmė ir kokiomis aplinkybėmis visa tai vyko. Dokumentuose rastus duomenis tenka jungti su laiškais, dienoraščiais, nuotraukomis ir žmonių prisiminimais.
Būtent šioje vietoje knygos rengimas neretai ima strigti. Medžiagos gali būti daug, faktai surinkti, nuotraukos nuskenuotos, bet lieka neaišku, nuo ko pradėti tekstą, kaip pereiti nuo vieno žmogaus prie kito ir ką daryti su laikotarpiais, apie kuriuos beveik nieko neišliko. Rašymas tampa ne vien prisiminimų užrašymu. Reikia nuolat spręsti, kokia informacija skaitytojui būtina, ką galima sutrumpinti ir kokia tvarka visa tai pateikti.
Ypač svarbus kontekstas. Laiško autorius galėjo parašyti „rytoj išvažiuojame“, nes adresatas puikiai žinojo, kur ir kodėl šeima išvyksta. Po daugelio metų skaitančiam žmogui toks sakinys jau nieko nepaaiškina. Knygoje reikia pateikti tiek papildomos informacijos, kad būtų galima suprasti situaciją, kartu nepriskiriant žmogui minčių ar motyvų, kurių turima medžiaga nepatvirtina. Čia ir atsiranda skirtumas tarp faktų surašymo ir istorijos parengimo knygai.
Artimiesiems daug kas atrodo savaime suprantama: kas buvo teta Ona, kur stovėjo senelių namai ar kodėl šeima persikėlė į kitą miestą. Žmogui, kuris šios istorijos nežino, tokiose vietose gali trūkti paaiškinimo. Rengiant knygą tenka nuolat vertinti ne tik tai, ką šeima prisimena, bet ir tai, ar skaitytojas iš teksto galės suprasti žmonių ryšius ir tai, kaip klostėsi jų gyvenimas.
Parašytą tekstą dar reikia redaguoti
Pirmasis parašytas variantas retai tampa galutiniu. Perskaičius visą tekstą iš eilės paaiškėja, kur kartojama ta pati informacija, kur nutrūksta pasakojimas, kur trūksta paaiškinimo arba keliuose skyriuose nevienodai nurodyta ta pati data. Kartais tik baigus vieną knygos dalį tampa aišku, kad ankstesniame skyriuje reikia papildyti kelis sakinius ar pakeisti pastraipų eilę.
Redagavimas nėra vien kalbos klaidų taisymas. Jo metu tikrinama pasakojimo logika, skyrių seka, faktų nuoseklumas, citatų vieta ir tai, ar tekstas skaitomas sklandžiai. Svarbu pastebėti ir tai, ką pats šeimos narys gali praleisti vien todėl, kad istoriją gerai žino. Knygos skaitytojas neturi pats spėlioti, kodėl vienas žmogus staiga atsirado pasakojime, koks jo ryšys su kitais ar kiek metų praėjo tarp dviejų aprašomų įvykių.
Atskirai tvarkoma kalba ir atliekama korektūra. Ilgame tekste lengva nepastebėti vienodų formuluočių, nevienodai rašomų pavardžių, datų ar vietovardžių. Ilgesniame rankraštyje tokių netikslumų atsiranda daugiau, todėl galutinį tekstą paprastai tenka perskaityti ne vieną kartą.
Nuotraukos ir dokumentai yra pasakojimo dalis
Šeimos knygoje nuotraukos nėra vien laisvoms puslapio vietoms užpildyti. Gerai parinkta nuotrauka gali parodyti žmogų tuo gyvenimo laikotarpiu, apie kurį kalbama tekste. Dokumento fragmentas gali papildyti svarbų faktą, o senas laiškas parodyti žmogaus rašyseną ir jo paties vartotus žodžius. Dėl to nuotraukos ir dokumentai atrenkami galvojant ne tik apie jų išvaizdą, bet ir apie vietą pasakojime.
Nuotraukas ir dokumentus reikia tinkamai nuskenuoti, įvertinti jų kokybę ir prireikus paruošti spaudai. Ne mažiau svarbūs jų aprašai. Jeigu žinoma, verta nurodyti, kas pavaizduota, kur padaryta nuotrauka, kada ji daryta ir kam priklausė dokumentas. Šiandien tokios detalės šeimai gali atrodyti savaime suprantamos, bet po kelių dešimtmečių būtent jos leis kitoms kartoms suprasti, ką jos mato.
Parinkti nuotraukas taip pat nėra paprasta. Jei vieno žmogaus nuotraukų išliko kelios dešimtys, o kito išlikusi vos viena, negalima vadovautis vien tuo, kuri gražesnė. Reikia žiūrėti, ką nuotrauka pasakoja, ar papildo tekstą ir ar nekartoja to, kas jau parodyta kitame puslapyje. Tik tada nuotraukos tampa knygos dalimi, o ne atskiru šeimos albumu šalia teksto.
Maketavimas dar nėra paskutinis etapas
Kai tekstas parengtas, o nuotraukos ir dokumentai atrinkti, kuriamas knygos maketas. Pasirenkamas formatas, šriftai, antraščių sistema, paraštės, nuotraukų dydžiai ir jų pateikimo principai. Maketuojant tekstas, nuotraukos ir dokumentai sudedami į konkrečius puslapius, todėl tik šiame etape galima pamatyti, kaip knyga iš tikrųjų bus skaitoma.
Sumaketuotą knygą reikia dar kartą tikrinti. Tekste gali likti nepastebėta klaida, antraštė atsidurti netinkamoje vietoje, užrašas po nuotrauka atsiskirti nuo jos, pasikeisti puslapių numeracija ar persikėlus tekstui atsirasti netinkamas eilutės ar pastraipos skaidymas. Dėl to maketo korektūra atliekama prieš atiduodant failus spaustuvei. Dideli turinio pakeitimai šiame etape jau gali paveikti kelis puslapius iš karto, todėl pagrindinis tekstas turi būti sutvarkytas anksčiau.
Tik patvirtinus galutinį maketą sprendžiama dėl spaudos: popieriaus, viršelio, įrišimo, tiražo ir kitų techninių sprendimų. Jie derinami prie knygos apimties, nuotraukų kiekio ir pasirinkto formato. Šeimai skirtai knygai svarbi ne vien išvaizda. Ji turi būti patogi skaityti ir tinkamai parengta tam, kad galėtų būti saugoma ilgus metus.
Knyga kuriama etapais
Paėmus į rankas išspausdintą knygą sunku įsivaizduoti, kiek darbo buvo atlikta, kol ji buvo parengta spaudai. Didžioji darbo dalis atliekama dar prieš maketavimą: peržiūrima sukaupta medžiaga, tikrinami faktai, nustatomi žmonių ryšiai, sudaroma struktūra, atrenkami epizodai, rašomas ir kelis kartus redaguojamas tekstas. Vėliau tekstui parenkamos nuotraukos ir dokumentai, kuriamas maketas, atliekama korektūra ir tik tada knyga perduodama spaudai.
Dėl to mintis „reikėtų iš viso šito padaryti knygą“ dažnai atrodo paprastesnė už patį darbą. Pradžioje žmogus mato tai, ką šeima išsaugojo, ir įsivaizduoja būsimą knygą, o pradėjus ją rengti tenka vienu metu galvoti apie faktų tikslumą, pasakojimo eigą, medžiagos atranką, tekstą ir būsimą skaitytoją. Kuo daugiau medžiagos sukaupta, tuo svarbiau neprarasti bendros istorijos ir nepalikti jos tik atskirų dokumentų bei prisiminimų rinkiniu.
Gera šeimos knyga atsiranda ne tada, kai į ją sudedama kuo daugiau išlikusios medžiagos, o tada, kai iš jos pavyksta atrinkti tai, kas svarbiausia, ir sudėti į nuoseklų pasakojimą. Būtent šis darbas dažniausiai užima daugiausia laiko ir iš pirmo žvilgsnio yra mažiausiai matomas.
Šaltiniai
Kauno technologijos universiteto leidykla „Technologija“, „Leidyba“, Kauno technologijos universitetas.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, „Projektas „Davido Fricko knygos „Giminės, artimieji ir kaimynai: bendruomenės ir konfesijos XVII a. Vilniuje“ leidyba“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
