Karštą vasaros dieną vaikai pasiimdavo rankšluosčius ir basomis nubėgdavo prie netoli namų esančios kūdros.
Kūdroje nebuvo nei liepto, nei smėlėto kranto. Į vandenį reikėjo bristi per žolę, atsargiai statant kojas ant minkšto dugno. Vos vienas įbrisdavo giliau, prasidėdavo taškymasis. Netrukus vanduo prie kranto pasidarydavo drumstas, bet vaikams tai nerūpėjo.
Mažesnieji maudydavosi arčiau kranto, o vyresni plaukdavo į kitą pusę. Kartais kas nors pajusdavo prie kojos prisilietusią žolę ir surikdavo, kad vandenyje kažkas yra. Visi skubėdavo į krantą ir žiūrėdavo į vandenį, o po kelių minučių vėl brisdavo maudytis.
Po maudynių vaikai atsiguldavo ant įšilusios žolės ir laukdavo, kol saulėje nudžius. Namo jie grįždavo tik išgirdę iš kiemo šaukiant pietų. Prie kojų būdavo prilipę žolės, o ant odos dar kurį laiką jausdavosi kūdros vandens kvapas.
