Karštą vasaros dieną vaikai pasiimdavo rankšluosčius ir basomis nubėgdavo prie netoli namų esančios kūdros.
Joje nebuvo nei liepto, nei smėlėto kranto. Į vandenį brido per žolę, atsargiai statydami kojas ant minkšto dugno. Vos vienas įbrisdavo giliau, prasidėdavo taškymasis. Vanduo prie kranto pasidarydavo drumstas, bet vaikams tai nerūpėjo.
Mažesnieji laikėsi arčiau kranto, vyresni plaukė į kitą pusę. Kartais kas nors pajusdavo prie kojos žolę ir surikdavo, kad vandenyje kažkas yra. Visi išskubėdavo į krantą, pažiūrėdavo į vandenį, o po kelių minučių vėl brisdavo.
Po maudynių atsiguldavo ant įšilusios žolės ir laukdavo, kol saulėje nudžius. Namo grįždavo tik išgirdę iš kiemo šaukiant pietų. Prie kojų prilipusi žolė, ant odos dar kurį laiką kūdros vandens kvapas.
