Savas dviratis buvo viena didžiausių vaikystės svajonių. Raudonas rėmas, blizgantis vairas, prie vairo ir sėdynės pritvirtinti kutai. Net jo pavadinimas skambėjo ypatingai. Turėdamas „Ereliuką“, galėjai nulėkti, kur panorėjęs.
Jo tekdavo laukti ilgai. Vieni gaudavo per gimtadienį, kiti paveldėdavo iš vyresniojo brolio ar sesers. Naujas dviratis kvepėdavo dažais ir tepalu, o jo stipinus vaikai papuošdavo spalvota viela ar barškučiais.
Važiuoti dažniausiai mokydavo tėvas arba vyresnysis brolis, bėgdavo jis greta ir laikydavo už sėdynės, kol vieną akimirką paleisdavo. Tik tada suprasdavai, kad jau važiuoji pats.
Vasarą „Ereliukas“ veždavo prie upės, į miško pakraštį ir pas draugus. Pats pripūsdavai padangas, patepdavai grandinę, o nubrozdinti keliai neskaudėjo.
Daugelis dar prisimena pirmąjį savarankišką važiavimą, vėją ausyse ir kelią, kuris tada atrodė neturintis pabaigos.
