Popierinė nuotrauka gali pagelsti, nukentėti nuo drėgmės, šviesos ar pasimesti kraustantis. Kartais ji dešimtmečius lieka dėžėje, kurios niekas nebeatidaro. Skaitmeninės nuotraukos dėl to atrodo patikimesnės: jos neužima vietos lentynose, jas lengva kopijuoti, persiųsti ir saugoti keliose vietose. Vis dėlto vien tai, kad nuotrauka yra skaitmeninė, dar neužtikrina, kad po daugelio metų ją bus galima rasti ir peržiūrėti.
Senos popierinės nuotraukos gali išlikti daugelį dešimtmečių, nors jų būklė labai priklauso nuo laikymo sąlygų ir pačios fotografijos rūšies. Drėgmė, šiluma ir šviesa spartina jų nykimą, todėl muziejuose fotografijoms taikomos atskiros saugojimo sąlygos. Šeimos namuose tokios sąlygos retai būna idealios, bet seną fotografiją galima paimti į rankas ir apžiūrėti be jokios papildomos įrangos. Net jeigu ant jos nugarėlės neliko jokio užrašo, pats vaizdas vis dar matomas.
Skaitmeninei nuotraukai fizinė šviesa ar drėgmė nekenkia taip, kaip popierinei, bet jos išlikimas priklauso nuo kitų dalykų. Reikia žinoti, kur saugomas failas, turėti prieigą prie laikmenos ar paskyros ir įrenginį, kuriuo jį galima atidaryti. Nuotraukos lieka sename telefone, nebeįjungiamame kompiuteryje, išoriniame diske ar paskyroje, kurios prisijungimo duomenų niekas nebežino. Skaitmeniniai failai gali būti niekur nedingę, bet šeimai jie tampa beveik tokie pat nepasiekiami, lyg būtų prarasti. Ilgalaikio skaitmeninio saugojimo problema archyvų ir bibliotekų darbe siejama ne tik su pačiais failais, bet ir su laikmenų, formatų bei programinės įrangos kaita.
Pasikeitė ir pats fotografavimo mastas. Juostiniame fotoaparate kadrų skaičius buvo ribotas, todėl fotografuota mažiau, o išryškinus juostą dar reikėdavo nuspręsti, kurias nuotraukas verta pasilikti ar sudėti į albumą. Dabar per vieną šventę ar kelionę galima padaryti kelis šimtus kadrų. Tarp jų lieka beveik vienodų vaizdų, neryškių nuotraukų, atsitiktinių fotografijų ir ekrano kopijų. Svarbios nuotraukos dažnai neprarandamos – jos tiesiog pasimeta tarp daugybės kitų failų. Popieriniame albume atranka jau būdavo padaryta, o skaitmeniniame rinkinyje ją dažnai paliekame vėlesniam laikui.
Nuotraukų perkėlimas iš vieno telefono ar kompiuterio į kitą problemos savaime neišsprendžia. Atsiranda kelios tų pačių failų kopijos, dalis lieka sename kompiuteryje, kita dalis telefone, išoriniame diske ar internetinėje saugykloje. Po kelių tokių perkėlimų gali būti sunku suprasti, kur saugomas visas nuotraukų rinkinys, o kur liko tik jo dalis. Lietuvos muziejų skaitmeninimo rekomendacijose pabrėžiama, kad turi būti nustatytas saugomų skaitmeninių objektų kopijų skaičius ir užtikrintas ilgalaikis jų saugojimas.
Dar viena problema atsiranda tada, kai lieka pats vaizdas, bet pamirštama, kas jame užfiksuota. Skaitmeniniame faile gali būti išsaugota fotografavimo data ir kita techninė informacija, o tvarkant rinkinius prie vaizdų galima pridėti aprašus bei kitus metaduomenis. Vis dėlto tokia informacija savaime nepasakys, kas yra nuotraukoje esantys žmonės, kokia proga jie susirinko ar kodėl tas kadras buvo svarbus šeimai. Po kelių dešimtmečių vardai, vieta ir aplinkybės gali būti pamiršti. Senose popierinėse fotografijose užrašų taip pat dažnai nėra, tik skaitmeniniuose rinkiniuose tokių neaprašytų vaizdų gali būti tūkstančiai.
Todėl popierinės ir skaitmeninės nuotraukos nereikėtų vertinti kaip dviejų konkuruojančių saugojimo būdų. Popierinei fotografijai gresia fizinis irimas ar praradimas, skaitmeninei – laikmenos gedimas, išsibarsčiusios kopijos, nebeprieinamos paskyros ir netvarkingai sukaupti failai. Senų šeimos fotografijų skaitmeninimas suteikia papildomą kopiją ir leidžia rečiau liesti originalą, bet pats originalas dėl to nepraranda reikšmės. JAV Nacionalinis archyvas šeimos dokumentų ir fotografijų skaitmeninimo rekomendacijose taip pat pataria nuskenavus originalus juos išsaugoti, nes skaitmeniniai failai turi savų praradimo rizikų.
Nuotraukų išlikimą galiausiai lemia ne vien tai, ar jos laikomos albume, ar kompiuteryje. Svarbu, ar popierinės fotografijos tinkamai saugomos, ar skaitmeniniai failai turi daugiau nei vieną kopiją, ar jų rinkinys yra suprantamai sutvarkytas ir ar prie svarbiausių nuotraukų lieka informacija apie žmones, vietą bei laiką. Po daugelio metų vertingiausia bus ne ta nuotrauka, kuri buvo išsaugota moderniausioje laikmenoje, o ta, kurią šeima dar galės surasti ir suprasti.
Šaltiniai
Kristina Lukoševičienė, „Fotodokumentų saugojimas ir priežiūra“, Šiandien aktualu, 2009, Nr. 2 (41), Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Vigintas Stancelis, „Parlamentarizmo istorijos skaitmeninimas: problemos ir sprendimai“, Parlamento studijos, 2011, Nr. 11, p. 19–46.
„Muziejuose kaupiamų ir saugomų skaitmeninių objektų ir jų aprašomųjų metaduomenų bendrieji reikalavimai“, Muziejinių vertybių skaitmeninimas 2015, Vilnius, 2015, p. 42–63.
