Namo gali nebelikti dėl daugelio priežasčių. Vienas buvo nugriautas, kitas sudegė, trečias sunyko ištuštėjus kaimui, o dar kito vietoje šiandien stovi visai kitas pastatas. Sovietmečiu daug Lietuvos vienkiemių buvo panaikinta vykdant melioraciją ir gyventojus keliant į gyvenvietes. Kitų namų nebeliko šeimoms persikėlus ar išvykus gyventi kitur. Praėjus keliems dešimtmečiams kartais sunku net tiksliai parodyti vietą, kur stovėjo namas. Žmonių, kurie jame gyveno, atmintyje jis dar gali būti išlikęs labai aiškiai.
Vienas žmogus prisimena, pro kurias duris buvo einama į virtuvę ir kur stovėjo stalas. Kitas geriausiai atsimena sodą, šulinį, tvartą, keliuką iki namo ar langą, pro kurį vaikystėje žiūrėdavo į kiemą. Trečiam labiausiai įsiminė ne pats pastatas, o tai, kas jame vykdavo: sekmadienio pietūs, svečių apsilankymai, pasiruošimas šventėms, vakarai prie vieno stalo. Tokie kasdienio gyvenimo prisiminimai dokumentuose dažniausiai nebūdavo užrašomi, nors būtent jie padeda suprasti, kaip žmonės tuose namuose gyveno.
Išlikusiose nuotraukose gali būti matyti namas, jo aplinka ir žmonės. Jose galima pamatyti verandą ar prieangį, langus, kiemą, sodą, ūkinius pastatus, tvorą ar prie namo stovinčius artimuosius. Kartais nuotraukoje išlieka tai, ko žmogus po daugelio metų jau nebeprisimena. Joje matyti, kurioje namo pusėje buvo įėjimas, kokie medžiai augo kieme ar kokie pastatai stovėjo greta. Iš nuotraukų galima sužinoti, kaip atrodė namas ir jo aplinka, bet ne tai, kaip šeima jame gyveno kasdien: kur kas miegodavo, kur vaikai ruošdavo pamokas ar kas kokius darbus atlikdavo.
Vaikystę tuose namuose praleidusiam žmogui gali būti įsiminusi jo lova, kopėčios į palėpę, žaidimai kieme, slėptuvė sode ar vieta prie krosnies. Žmogus, kuris tuose namuose jau gyveno suaugęs, gali geriau prisiminti buitį, darbus ir šeimos rūpesčius. Jis gali prisiminti, kur buvo laikomi produktai, kas prižiūrėjo gyvulius, kur skalbdavo, kas kūrendavo krosnį, kur laikydavo drabužius. Skirtingo amžiaus šeimos narių kasdienybė tuose pačiuose namuose buvo nevienoda, todėl jų prisiminimuose išliko skirtingos detalės.
Šeimos narių prisiminimai ne visada sutampa. Vienas gali prisiminti, kad tam tikroje patalpoje miegodavo vaikai, kitas pasakoti, kad vėliau ten gyveno senelė. Gali skirtis prisiminimai apie tai, kada buvo perstatytas namas, pasodintas sodas ar nugriautas senas ūkinis pastatas. Neatitikimai nebūtinai reiškia, kad vienas iš pasakojimų neteisingas. Šeimos nariai galėjo prisiminti skirtingus laikotarpius, o po daugelio metų kai kurių aplinkybių datos ar seka gali būti prisimenamos nevienodai.
Tokius prisiminimus gali papildyti šeimoje išlikę dokumentai ir nuotraukos. Sodybos ar pastatų planuose gali būti pažymėta pastatų vieta ir išdėstymas, o kituose išlikusiuose turto dokumentuose galima rasti duomenų apie sodyboje stovėjusius statinius. Senose nuotraukose matyti, kaip sodyba keitėsi. Laiške gali būti užsiminta apie namo remontą, persikraustymą, naujai pastatytą ūkinį pastatą ar kitą šeimai tuo metu svarbų pasikeitimą. Šeimoje išlikusius dokumentus ir nuotraukas papildžius žmonių pasakojimais, galima gana išsamiai atkurti ne tik tai, kaip namas atrodė, bet ir kaip jis keitėsi šeimai jame gyvenant.
Prisiminimai padeda geriau suprasti gyvenimą tuose namuose. Kas sėdėdavo prie lango? Kur miegodavo vaikai? Kur priimdavo svečius? Kur šeima valgydavo? Kas kūrendavo krosnį? Kas augo sode ir kas juo rūpinosi? Kur laikydavo kasdienius daiktus ar malkas? Iš tokių prisiminimų galima sužinoti daugiau negu iš bendro apibūdinimo, kad namas buvo didelis, mažas ar gražus. Iš jų galima suprasti, kaip šeima naudojosi namu ir jo aplinka, kokie darbai kartojosi kasdien ir kur susitikdavo skirtingos kartos.
Į namus užsukdavo kaimynai, giminaičiai, šeimos draugai, vasaromis atvykdavo vaikai. Vienoje šeimoje sekmadieniais susirinkdavo giminės, kitoje dažnai užsukdavo kaimynai, trečioje didžiausi susibūrimai vykdavo per Kalėdas, Velykas, vestuves ar vardadienius. Užrašius tokius prisiminimus, lieka ne vien pastato aprašymas. Galima atkurti, kas čia lankydavosi, su kuo šeima bendravo ir kokios progos suburdavo artimuosius.
Apie buvusį namą gali būti išlikusios tik kelios nuotraukos ir vieno žmogaus prisiminimai. Tokios medžiagos gali pasirodyti per mažai, tačiau pokalbio metu dažnai prisimenama daugiau. Pokalbis apie virtuvę gali sugrąžinti prisiminimus apie žmogų, kuris joje šeimininkavo, kalbant apie sodą prisimenama, kas jį sodino ir prižiūrėjo, o nuotraukoje pamačius artimąjį gali iškilti seniai neminėta šeimos istorija. Surinkus šiuos prisiminimus į vieną pasakojimą, galima geriau atkurti šeimos gyvenimą tame name.
Praėjus daugeliui metų buvusios sodybos vietą gali būti sunku tiksliai nustatyti net žemėlapyje. Žmonių prisiminimai, nuotraukos, dokumentai ir šeimoje išsaugoti pasakojimai padeda atkurti, kas čia gyveno ir koks buvo šeimos gyvenimas šiuose namuose. Iš jų galima sužinoti apie kasdienybę, artimųjų tarpusavio ryšius ir šeimos gyvenimą, susijusį su šiais namais.
Šaltiniai
Banguolė Aleknienė-Andrijauskė, „Elniškių dabartis ir istorijos nuotrupos“, Kupiškėnų mintys, 2021.
Aurimas Švedas, „Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietinės epochos tyrimuose (atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas)“, Lietuvos istorijos studijos, t. 26, 2010.
„Lietuvių tradicinės sodybos“, Visuotinė lietuvių enciklopedija.
„Vienkiemis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija.
