Namo gali nebelikti dėl daugelio priežasčių. Vienas nugriautas, kitas sudegė, trečias sunyko ištuštėjus kaimui. Sovietmečiu daug vienkiemių panaikino melioracija. Po dešimtmečių kartais sunku parodyti net vietą, kur stovėjo. O atmintyje jis dar labai aiškus.
Vienas prisimena, pro kurias duris eita į virtuvę ir kur stovėjo stalas. Kitas – sodą, šulinį, keliuką, langą, pro kurį žiūrėdavo į kiemą. Trečiam įsiminė ne pastatas, o kas jame vykdavo: sekmadienio pietūs, svečiai, vakarai prie stalo.
Nuotraukose matyti veranda, langai, kiemas, tvora. Kartais jose išlieka tai, ko žmogus jau nebeprisimena – kur buvo įėjimas, kokie medžiai augo. Bet nuotrauka nepasako, kaip šeima gyveno kasdien: kur kas miegodavo, kur vaikai ruošdavo pamokas.
Vaikui įsiminė lova, kopėčios į palėpę, slėptuvė sode. Suaugusiam – buitis: kur laikė produktus, kas kūreno krosnį, kas prižiūrėjo gyvulius. Tų pačių namų kasdienybė skirtingo amžiaus žmonėms buvo nevienoda.
Prisiminimai ne visada sutampa. Vienas sako, kad kambaryje miegojo vaikai, kitas – kad vėliau ten gyveno senelė. Tai nereiškia, kad vienas neteisus. Jie prisimena skirtingus laikotarpius.
Dokumentai ir nuotraukos papildo. Plane – pastatų vieta, laiške – užuomina apie remontą ar persikraustymą. Sudėjus kartu galima atkurti ne tik kaip atrodė, bet kaip keitėsi.
Prisiminimai paaiškina tai, ko nepasako apibūdinimas „didelis ar gražus”. Kas sėdėdavo prie lango, kur valgydavo, kas augo sode, kur susitikdavo kartos.
Apie namą gali būti likusios tik kelios nuotraukos. Pokalbyje dažnai prisimenama daugiau. Kalba apie virtuvę sugrąžina žmogų, kuris joje šeimininkavo, kalba apie sodą – kas sodino.
