Senas rankraštis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti įskaitomas. Matyti eilutės, datos, atskiri vardai, kartais net keli aiškūs sakiniai. Pradėjus skaityti paaiškėja, kad tos pačios raidės skirtinguose žodžiuose atrodo nevienodai, galūnės susilieja, o kai kuriuos sakinius tenka perskaityti daugybę kartų. Viename puslapyje raštas tvarkingas. Kitame jis skubotas, o kai kur rašalas jau išblukęs.
Tokio teksto iššifravimas nėra vien matomų žodžių perrašymas. Pirmiausia tenka perprasti žmogaus raštą. Ta pati raidė žodžio pradžioje ir pabaigoje gali būti parašyta skirtingai. Didžiosios raidės kartais beveik nesiskiria nuo mažųjų. Pavardė keliuose puslapiuose gali atrodyti lyg keli skirtingi žodžiai. Ilgiau skaitant pamažu atpažįstamos pasikartojančios raidės, jų junginiai, trumpiniai ir žmogui įprasta žodžių rašyba.
Sunkumų kelia ir seniau vartota kalba. Senelių tekstuose pasitaiko tarmiškų žodžių, šeimoje vartotų posakių, senų vietovardžių ir įvairiai užrašytų pavardžių. Tarminė tartis kartais išlieka ir pačioje rašyboje, todėl žodis gali atrodyti visai kitaip, negu jį rašome šiandien. Greta lietuviškų žodžių pasitaiko lenkiškų, rusiškų ar vokiškų, tuo metu vartotų kasdienėje kalboje. Dalis jų šiandien beveik nebevartojami, todėl net aiškiai perskaičius ne visada lengva suprasti reikšmę.
Neaiškią rankraščio vietą dažnai padeda perskaityti kiti to paties teksto įrašai. Sunkiai įskaitomas vardas kitame puslapyje gali būti parašytas aiškiau. Trumpai paminėtas nutikimas po keliolikos puslapių gali būti aprašytas išsamiau. Datos, vardai ir vietovės kartojasi, todėl rankraštį tenka nuolat vartyti ir lyginti skirtingas vietas. Kelių žodžių prasmę kartais galima suprasti tik perskaičius visą tekstą ir nustačius, apie kurį žmogų ar gyvenimo laikotarpį rašoma.
Perrašant seną rankraštį svarbu išsaugoti autoriaus tekstą tokį, koks jis yra. Neįprastas žodis gali pasirodyti klaidingas, nors žmogus jį parašė būtent taip. Nebaigtas sakinys gali atrodyti taisytinas, nors žmogus jį paliko nebaigtą. Neįskaitomą žodį kartais norisi pakeisti pagal bendrą sakinio prasmę, bet spėjimas gali pakeisti viso pasakojimo reikšmę.
Net ir nedidelio rankraščio tvarkymas gali užtrukti daug ilgiau, nei leidžia manyti jo apimtis. Daug laiko užima ne tik pats skaitymas. Tenka lyginti raides, tikslinti pavardes ir vietovardžius, sekti datas, nustatyti, kurie žmonės minimi ne vieną kartą, ir suprasti, kaip atskiri įrašai siejasi tarpusavyje. Vienai eilutei iššifruoti kartais prireikia daugiau darbo negu visam aiškiai parašytam puslapiui.
Atlikus šį darbą, rankraštį gali perskaityti ir kiti šeimos nariai. Tekste išlieka ne tik aprašyti nutikimai, bet ir paties žmogaus pasirinkti žodžiai, pastebėjimai bei tai, ką jis laikė verta užrašyti. Senelių rankraščių iššifravimas nėra paprastas perrašymas. Vienas klaidingai perskaitytas ir užrašytas žodis gali pakeisti viso pasakojimo prasmę.
Šaltiniai
Markevičius Aurimas, Markevičienė Neringa. „Pastabos apie Balio Sruogos laiškų rašybą ir kalbą“. Žmogus ir žodis, 2018, t. 20, Nr. 1, p. 41–61.
Girininkaitė Veronika. Kalbų ir kultūrų sąveika keliakalbio idiolekte. Atvejo analizė: Vytauto Civinskio Dienoraštis (1904–1910). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019.
Kučinskienė Aistė. „Epistolinių tekstų leidimas Lietuvoje: teorija ir praktika. Juozo Tumo-Vaižganto atvejis“. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2012, t. 36, p. 43–66.
