Tą dieną ji sėdėjo prie lango. Nufotografavau ją taip, kad nuotraukoje liko tik ant tamsaus sijono sudėtos rankos.
Išryškėjusios gyslos ir raukšlėta oda liudijo daugybę per gyvenimą nudirbtų darbų. Tos rankos laikė vaikus, minkė tešlą, ravėjo daržus, glostė karščiuojančią kaktą, spaudė rožinį, rišo skarelę ir uždegė žvakę už tuos, kurių jau nebėra.
Atrodė, kad jos rankose telpa daugiau negu vienas gyvenimas.
Žiūrėdama į jas, paklausiau, kas jos gyvenime buvo sunkiausia, o kas gražiausia. Ji ilgai tylėjo, žiūrėjo ne į mane, o kažkur pro langą.
Paskui tyliai pasakė:
„Sunkiausia buvo laidoti savus. O gražiausia buvo tai, kad po visko namuose dar girdėjosi vaikų balsai, dar reikėjo kūrenti pečių, virti pietus ir laukti pareinančių.“
