Šeimos istorijos tyrėja Kerol Garbuni Vogel (Carole Garbuny Vogel) daugiau kaip keturiasdešimt metų tyrė giminę ir sudarė medį su tūkstančiais asmenų. Kartą giminaitis iš Anglijos pasakė, kad medis primena telefonų knygą. Iš pradžių ją tai supykdė, bet vėliau suprato – medyje buvo vardai ir ryšiai, bet mažai apie patį gyvenimą. (The IIJG Journal, Nr. 3, 2026)
Tai nenuvertina genealogų darbo. Medis reikalauja žinių, kruopštumo, laiko – tikrinti rašybą, datas, vietovardžius. Be jo sunku suprasti, kas kam buvo tėvas ar sutuoktinis. Bet medis nebūtinai yra pabaiga.
Jeigu žmogus gimė 1904-aisiais, susituokė 1929-aisiais ir mirė 1976-aisiais, trys datos apima septyniasdešimt metų, bet apie gyvenimą pasako nedaug. Kur mokėsi, kuo vertėsi, kur gyveno po vestuvių, kodėl persikėlė iš kaimo į kaimą.
Didelė dalis medžių sudaroma iš krikšto, santuokos ir mirties įrašų. Bet gyvenimas paliko daugiau – mokyklos bylą, tarnybos dokumentus, žemės popierius, nuotraukas, laiškus. Apie ūkininką daugiau pasakys žemė, apie mokytoją – mokyklos byla.
Svarbi ir vieta. Medyje – tik kaimo pavadinimas. O šeimai svarbu, kaip atrodė ta vieta: kur buvo mokykla, dvaras, keliai. Kartais kraštotyros leidinyje randama pavardė ar sodybos aprašymas, apie kurį šeimoje niekas nebežino.
Turint daugiau žinių, lengviau kalbėtis su artimaisiais. Klausimas „ką prisimeni apie senelį?” per platus. O dokumente matoma vieta ar sena nuotrauka primena žmones ir aplinkybes, kurių dokumentuose niekada nebus.
Medis dėl to nepraranda reikšmės. Kuo daugiau žinių, tuo labiau jo reikia, kad nepasimestume tarp vienodų vardų. Prie vardų prisideda namai, darbai, kelionės, laiškai ir prisiminimai.
