Mamos metraštyje skaitau:
„Man buvo labai įdomu, kas buvo jo seneliai ir proseneliai. Jis sakydavo, kad mūsų giminė kilusi iš Liškiavos. Prosenelis buvo Kazimieras, jis buvo vedęs Uršulę.“
Šiuose sakiniuose nėra datų. Nėra namo aprašymo, žemės ribų, vaikų vardų ar kasdienybės smulkmenų. Yra tik vieta, du vardai ir žinia, kad nuo čia šeima siejo savo pradžią.
Bet kartais tiek ir užtenka, kad būtų galima pradėti ieškoti.
Liškiava nebuvo bevardis kaimas. Tai senas Dzūkijos kraštas prie Nemuno, su bažnyčia, piliakalniu, pilies bokšto griuvėsiais, keliais į aplinkinius kaimus ir upe, kuri skyrė ne tik krantus, bet ir žmonių gyvenimus.
Jeigu Kazimieras ir Uršulė gyveno Liškiavos krašte, jų kasdienybėje turėjo būti Nemunas ir bažnyčia. Joje buvo krikštijami vaikai, tuokiami jauni žmonės, laidojami mirusieji. Per sekmadienio mišias ir atlaidus susitikdavo aplinkinių kaimų žmonės. Čia būdavo išgirstamos naujienos, sutinkami giminės, tariamasi dėl darbų, kartais ir dėl vedybų.
Apie Kazimierą ir Uršulę mamos užrašuose pasakyta nedaug. Nežinau, kokiame name jie gyveno, kiek žemės turėjo ir iš ko vertėsi. Nežinau, kokia buvo Uršulė, kaip ji augino vaikus, kokius darbus dirbo ir kokiais žodžiais kalbėjo namuose. Šeimos atmintis jos balso neišsaugojo.
Kazimiero vardą lydi kitas pasakojimas.
Šeimoje buvo sakoma, kad jis į Liškiavos kraštą galėjo ateiti iš kitos Nemuno pusės. Ne per tiltą, o per brastą, kai nusekus upei buvo galima pereiti į kitą krantą. Tokios brastos seniau buvo svarbios vietos. Per jas keliaudavo žmonės, varydavo gyvulius, pasiekdavo kitus kaimus, turgus ir parapijas.
Mamos užrašuose šis pasakojimas nėra išplėtotas. Nėra datos, nėra dokumento, nėra pasakyta, kas tiksliai matė ar girdėjo tą perėjimą. Vis dėlto pats pasakojimas nėra atsitiktinis. Nemunas šiame krašte buvo riba, o XIX amžiuje riba galėjo reikšti daugiau negu vandenį.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų skirtingi Nemuno krantai kurį laiką priklausė skirtingoms administracinėms tvarkoms. Kairysis Nemuno krantas, Užnemunė, po 1795 metų atiteko Prūsijai, vėliau buvo Varšuvos kunigaikštystės dalis, o nuo 1815 metų priklausė Lenkijos Karalystei Rusijos imperijos sudėtyje. Dešinysis krantas buvo valdomas tiesiogiai Rusijos imperijos.
Abi pusės ilgainiui buvo to paties caro valdžioje, bet gyvenimas jose ne visada buvo tvarkomas vienodai. Skyrėsi administracija, raštai, pareigūnai, prievolės ir tai, kaip žmogų buvo galima surasti. Todėl pasakojimas apie perėjimą per Nemuną gali būti ne vien graži šeimos legenda. Jame galėjo likti prisiminimas apie žmogų, kuris bandė ištrūkti iš vienos tvarkos ir pradėti gyvenimą kitoje vietoje.
Kodėl jis būtų taip daręs?
Vienas galimas paaiškinimas – rekrutų prievolė. XIX amžiuje Rusijos imperijoje valstiečiams ji buvo viena sunkiausių prievolių. Į rekrūtus paimtas vyras galėjo būti ilgam atplėštas nuo šeimos, ūkio ir gimtųjų vietų. Iki reformų tarnyba galėjo trukti daugelį metų, o senesnėje tvarkoje minimi ir dvidešimt penkeri metai. Dėl to rekrūtų žmonės bijojo, nuo jos slapstėsi, bėgo arba ieškojo būdų išvengti paėmimo.
Ar Kazimiero istorijoje buvo būtent taip, tvirtinti negaliu. Šeimos pasakojimas to nepasako. Jis tik leidžia kelti klausimą: jeigu jaunas vyras iš tiesų slapta perėjo Nemuną, ar jis bėgo nuo tarnybos, nuo dvaro prievolių, nuo ponų valios, ar nuo kokios kitos grėsmės?
Atsakymo kol kas nėra.
Yra tik Nemunas, brasta ir žmogus, kuris, pasak šeimos atminties, atėjo iš kito kranto.
Negaliu parašyti, kad jis bėgo nuo rekrutų, jei neturiu tai patvirtinančio dokumento. Bet galiu parodyti laiką, kuriame toks pasakojimas galėjo atsirasti, ir aplinkybes, dėl kurių perėjimas per upę galėjo būti svarbus.
Jeigu Kazimieras iš tiesų perėjo į kitą Nemuno pusę, naujame krašte jam reikėjo pradėti iš naujo. Reikėjo susirasti darbą, pastogę, vietą bendruomenėje. Reikėjo gyventi taip, kad jo vardas liktų ne dokumentuose, o bent šeimos atmintyje.
Šalia jo buvo Uršulė.
Apie ją žinome dar mažiau. Mamos metraštyje ji paminėta tik kaip Kazimiero žmona. Tačiau už tokio trumpo paminėjimo paprastai slypi visas moters gyvenimas: namai, vaikai, maistas, drabužiai, ligos, gimdymai, kasdieniai darbai ir rūpestis, kad šeima išsilaikytų. Vyrų vardai dažniau patenka į pasakojimus, dokumentus ir giminės schemas. Moterys dažnai lieka vienu vardu. Bet be jų šeimos istorija nebūtų turėjusi kam tęstis.
Liškiavos kraštas šiame metraštyje svarbus dar ir dėl kito ryšio. XIX amžiuje Liškiavos bažnyčioje vargonininkavo Konstantinas Čiurlionis, būsimo dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas. Negaliu tvirtinti, kad Kazimieras ir Uršulė jį pažinojo. Tačiau gyvendami tame pačiame krašte jie galėjo girdėti bažnyčioje skambančius vargonus, matyti vargonininką per mišias ar prasilenkti miestelio keliuose.
Tuo metu šios šeimos dar nebuvo susijusios giminystės ryšiais. Tas ryšys atsiras vėliau, kitoje kartoje. Čia jos dar tik gyvena tame pačiame krašte, prie tos pačios bažnyčios, tų pačių kelių ir to paties Nemuno.
Kazimiero ir Uršulės istorija dar nėra užbaigta. Jų santuokos, vaikų krikšto ar gyvenamosios vietos įrašų dar ieškau archyvuose. Kol kas viešoje ištraukoje lieka tai, kas jau yra šeimos atmintyje: Liškiava, Nemunas, brasta ir pasakojimas apie žmogų, atėjusį iš kito kranto.
Mamos metraštyje liko vienas sakinys. Šeimos atmintyje – Liškiava, Nemunas ir pasakojimas apie žmogų iš kito kranto. Istoriniuose šaltiniuose – kraštas, kuriame skirtingos valdžios, prievolės ir upė galėjo nulemti žmogaus pasirinkimą.
Iš šių nuotrupų prasideda šeimos metraštis.
Kazimiero ir Uršulės šeimoje užaugo sūnus. Jo gyvenimas jau aiškiau matomas kitame kaime, kur atsiras daugiau vardų, daugiau vaikų ir daugiau žemiško kasdienio gyvenimo.
Apie tai – kitoje ištraukoje.
Jeigu jūsų šeimoje taip pat likęs tik vienas sakinys, keli vardai ar kaimo pavadinimas, parašykite arba paskambinkite. Aptarsime, kaip iš tokios medžiagos gali gimti šeimos knyga.
Ištrauka iš rengiamo šeimos metraščio. Viešinamame tekste vardai ir kai kurios vietovės pakeisti, saugant šeimos privatumą.
