Senas rankraštis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti įskaitomas. Matyti eilutės, datos, atskiri vardai, kartais net keli aiškūs sakiniai. Pradėjus skaityti paaiškėja, kad tos pačios raidės skirtinguose žodžiuose atrodo nevienodai, galūnės susilieja, o kai kuriuos sakinius tenka skaityti daugybę kartų.
Tai nėra vien matomų žodžių perrašymas. Pirmiausia tenka perprasti žmogaus raštą. Ta pati raidė žodžio pradžioje ir pabaigoje parašyta skirtingai. Didžiosios kartais nesiskiria nuo mažųjų. Pavardė keliuose puslapiuose gali atrodyti kaip skirtingi žodžiai. Ilgiau skaitant atpažįstami pasikartojantys junginiai ir žmogui įprasta rašyba.
Sunkumų kelia ir seniau vartota kalba. Pasitaiko tarmiškų žodžių, šeimos posakių, senų vietovardžių. Tarminė tartis išlieka ir rašyboje, todėl žodis atrodo kitaip, nei rašome šiandien. Greta lietuviškų – lenkiški, rusiški ar vokiški, tada vartoti kasdien. Net aiškiai perskaičius ne visada lengva suprasti reikšmę.
Neaiškią vietą dažnai padeda perskaityti kiti to paties teksto įrašai. Sunkiai įskaitomas vardas kitame puslapyje parašytas aiškiau. Datos ir vietovės kartojasi, todėl rankraštį tenka nuolat vartyti ir lyginti.
Perrašant svarbu išsaugoti tekstą tokį, koks yra. Neįprastas žodis gali pasirodyti klaidingas, nors žmogus jį parašė būtent taip. Spėjimas gali pakeisti viso pasakojimo prasmę.
Net nedidelis rankraštis gali užtrukti ilgiau, nei leidžia manyti apimtis. Tenka lyginti raides, tikslinti pavardes, sekti datas, suprasti, kaip įrašai siejasi. Vienai eilutei kartais prireikia daugiau darbo nei visam aiškiam puslapiui.
Atlikus šį darbą, rankraštį gali perskaityti ir kiti. Tekste išlieka ne tik nutikimai, bet ir paties žmogaus žodžiai bei tai, ką jis laikė verta užrašyti.
