Rastas tarp pageltusių knygos puslapių, be datos, be adreso ant voko.
„…žinau, kad praėjo jau treji metai, o aš vis dar nerandu žodžių, kuriuos reikėjo pasakyti tada, prie durų, kai išėjai ir nė karto neatsigręžei. Sakiau tau, kad klystu retai. Melavau – klystu dažnai, tik retai turiu drąsos tai pripažinti.
Norėjau parašyti anksčiau. Šimtą kartų pradėjau šį laišką ir šimtą kartų suplėšiau, nes žodžiai popieriuje atrodė per maži tam, ką norėjau pasakyti. Gal ir dabar per maži. Bet bandau paskutinį kartą.
Atleisk man už tas vakarienes, per kurias abu tylėjome, nors reikėjo tik pasakyti, kad didžiuojuosi tavimi. Atleisk, kad išmokiau tave nerodyti, kas skauda, o dabar pats nebežinau, kaip pasakyti, kas skauda man.
Jei kada nors skaitysi šiuos žodžius…”
Toliau – tuščias lapas. Šis laiškas taip ir liko gulėti knygoje, nepabaigtas, neišsiųstas, laukiantis akimirkos, kuri taip ir neatėjo.
