Kartais sename sąsiuvinyje svarbiausia būna ne tai, kiek jame prirašyta, o vienas tarp puslapių likęs nedrąsus eilėraštis be datos ir autoriaus vardo. Tik keli posmai apie vakarą, muziką ir pirmąjį šokį, kuris, matyt, liko atmintyje visam gyvenimui.
Pirmasis šokis
Tą vakarą muzika skambėjo tyliai,
o tu ištiesei man ranką.
Aš nemokėjau šokti
ir nedrįsau pakelti akių.
Sukosi salė, langai ir žmonės,
mano žingsniai vis dar painiojosi,
bet tavo rankos nepaleidau.
Dar nesibaigus muzikai supratau:
namo grįšiu jau nebe tokia pati.
Šis eilėraštis labai paprastas, bet būtent tuo ir gražus. Jame nėra didelių pažadų ar dramatiškų žodžių. Tik tas jausmas per pirmąjį šokį, kai ranka dar nedrąsi, žingsniai painiojasi, o širdis jau supranta daugiau, negu žmogus drįsta pasakyti
Galbūt tai buvo tik vienas vakaras, o galbūt po jo nieko daugiau ir neįvyko. Sąsiuvinyje jis liko kaip vienas jaunystės prisiminimas, sutalpintas į kelis posmus apie pirmąjį šokį.
