Atvertus Antrojo pasaulinio karo metais rašytą laišką, pirmiausia gali nustebinti jo paprastumas. Žmogus praneša, kad yra gyvas ir sveikas, klausia apie vaikus, laukia žinių iš namų, dėkoja už laišką ar siuntinį. Greta gali atsirasti keli sakiniai apie maistą, drabužius, pinigus, darbus ar kasdienius rūpesčius. Tokia korespondencija šiandien leidžia pamatyti karą ne tik kaip frontų, okupacijų ir politinių sprendimų laiką. Laiškuose išliko žmonių kasdienybė ir jų pastangos neprarasti ryšio su šeima, nuo kurios juos skyrė šimtai ar net tūkstančiai kilometrų. Antrojo pasaulinio karo metais laiškai daugeliui šeimų buvo viena svarbiausių galimybių palaikyti ryšį su išvykusiais ar nuo namų atskirtais artimaisiais.
Meilės laiškas tokiomis aplinkybėmis nebūtinai buvo ilgas jausmų išpažinimas. Vieni žmonės savo ilgesį ir meilę rašė labai atvirai, kiti apsiribodavo keliais sakiniais ir kasdieniais klausimais. Todėl ieškant jausmų sename laiške svarbu žiūrėti ne vien į gražius kreipinius ar prisipažinimus. Rūpestis galėjo slypėti klausime, ar žmogus neserga, prašyme parašyti vos gavus galimybę, padėkoje už siuntinį ar žinioje, kad namuose visi sveiki. Kartais būtent tokie nuolat kartojami klausimai geriausiai parodo, kas žmogui iš tiesų rūpėjo. Antrojo pasaulinio karo korespondencijos rinkiniai rodo, kad laiškuose greta šeimos naujienų, ilgesio ir meilės buvo rašoma apie pačius paprasčiausius kasdienio gyvenimo rūpesčius.
Ypač daug pasako laiškai, rašyti ten, kur žmogus negalėjo laisvai pasirinkti, ką papasakoti. Balys Sruoga 1943–1945 metais iš Štuthofo koncentracijos stovyklos rašė žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei. Šių laiškų tyrimai parodė, kad kaliniai turėjo taikytis prie cenzūros, o dalis to, ką norėta perduoti namiškiams, buvo slepiama tarp eilučių ar užrašoma taip, kad artimasis suprastų daugiau negu cenzorius. Sruogos laiškuose kartojasi prašymai atsiųsti maisto ir reikalingų daiktų, padėkos už gautus siuntinius, viltis greitai susitikti. Lagerio cenzorius braukė ir kai kurias užuominas apie pablogėjusią sveikatą.
Todėl sakinį „esu sveikas“ tokiame laiške ne visada galima suprasti pažodžiui. Laiško autorius galėjo norėti nuraminti šeimą, negalėti parašyti daugiau arba žinoti, kad jo tekstą perskaitys svetimas žmogus. Balio Sruogos laiškų tyrėjai atkreipia dėmesį, kad lagerių korespondencijoje panašūs patikinimai apie gerą sveikatą buvo dažni, nors tikroji žmogaus padėtis galėjo būti visai kitokia. Tai svarbi pamoka skaitant ir šeimoje išlikusius karo metų laiškus. Nutylėjimas kartais atsirado ne todėl, kad žmogui trūko ką pasakyti, o todėl, kad ne viską buvo galima patikėti popieriui.
Vienas išlikęs laiškas taip pat retai yra visas dviejų žmonių pokalbis. Jame gali būti dėkojama už žinią, kurios šiandien jau neturime, atsakoma į klausimą, kurio nežinome, minimas siuntinys ar žmogus be jokio papildomo paaiškinimo. Dalis laiškų nepasiekė adresatų, dalis vėliau pasimetė, buvo sunaikinti ar liko pas vieną iš susirašinėjusių žmonių. Dėl to keli šeimos dėžėje rasti lapai gali būti tik nedidelė ilgai trukusio susirašinėjimo dalis. Skaitydamas juos po daugelio dešimtmečių žmogus turi atkurti ne tik datų seką, bet ir suprasti, kas tuo metu buvo namuose, kur buvo laiško autorius, apie ką jie jau buvo kalbėję anksčiau.
Vertingos tampa ir detalės, kurios pirmą kartą skaitant atrodo visiškai kasdieniškos. Kieno sveikata vis minima? Kam perduodami linkėjimai? Kas rūpinasi vaikais? Ko prašoma atsiųsti? Kieno laiško laukiama savaitėmis? Tokie pasikartojimai gali padėti suprasti šeimos santykius ir jos padėtį karo metais daug geriau negu vienas iškilmingas sakinys apie meilę. Laiške žmogus dažniausiai rašė apie tai, kas tuo metu buvo šalia jo arba ko labiausiai trūko. Todėl greta jausmų jame lieka ir daugybė mažų šeimos gyvenimo žinių, kurių oficialiuose dokumentuose paprastai nėra.
Antrojo pasaulinio karo metais rašyti meilės laiškai šiandien svarbūs ne todėl, kad juose būtinai rasime gražią meilės istoriją. Vienuose jausmai išsakomi tiesiai, kituose apie juos galima spręsti tik iš kelių eilučių, nuolatinio laukimo ir rūpesčio artimaisiais. Išlikęs laiškas leidžia išgirsti, kaip konkretus žmogus kreipėsi į savo vyrą ar žmoną, ko jų klausė, ką norėjo nuraminti ir apie ką negalėjo arba nenorėjo rašyti. Po daugelio metų tie keli popieriaus lapai gali būti vienintelė vieta, kur šeimoje dar išlikę ne tik vardai ir datos, bet ir dviejų žmonių tarpusavio ryšys.
Šaltiniai
Giedrė Šmitienė, Neringa Markevičienė, „Raštų, kaip ir laiškų, nepasirenki – jie tave ištinka. Paskelbus Balio Sruogos laiškus iš Štuthofo“, Tautosakos darbai, t. 68, 2024.
Neringa Markevičienė, Arūnas Bubnys, „Reikia remtis visais šaltiniais, kuriuos tik galima gauti. Tyrinėjant Balio Sruogos laiškų iš Štuthofo kontekstą“, Tautosakos darbai, t. 68, 2024.
Tadas Karanauskas, „Elenos ir Kipro Petrauskų meilė IV. Ir vėl drauge…“, Kauno virtualus muziejus.
