Per susibūrimus vyresnieji pradeda pasakoti tai, ką lyg ir girdėjome. Vaikystės namus, pažintį, darbą, išvykimą iš gimto krašto. Atrodo – dar grįšime, dar paklausime kitą kartą.
Kol pasakotojas šalia, galima paklausti, kas buvo tas žmogus nuotraukoje, kuo vertėsi, kas nutiko vėliau. Vienas klausimas primena kitą. Visos istorijos per vieną pokalbį niekada neišgirstame.
Žmogus prisimena ne tik datas. Jis prisimena, kas gyveno šalia, kaip atrodė namai, ką dirbo, kaip gyveno kasdien. Dokumentuose to nėra, nors būtent tai vėliau padeda suprasti, kaip žmogus gyveno.
Vėliau tą pačią istoriją pasakojame jau iš to, ką girdėjome, nes patys nepatyrėme. Lieka tai, kas labiausiai įstrigo. Gali būti žinoma, kad prosenelis gyveno svetur ar šeima neteko namų, bet jau neaišku kodėl išvyko, kur stovėjo namai. Kiekviena karta prisimena vis trumpiau.
Jei dalis pasimiršo, datas dar galima rasti dokumentuose. Bet iš jų nesužinosime, kaip šeima gyveno kasdien, kokie buvo santykiai ir ką žmogus pats pasakojo apie savo gyvenimą.
Pokalbiai atidedami ne iš abejingumo. Atrodo, laiko dar yra. Vyresniems jų kasdienybė atrodo tokia įprasta, kad apie ją nepasakoja – darbas, vaikai, namai, kelias į mokyklą. Po dešimtmečių būtent šie prisiminimai tampa brangiausi.
Apie skaudžius įvykius – karą, netektis, skurdą – dažnai kalbama tik užuominomis. Po metų jaunesni žino tik tiek, kad „kažkas buvo”, bet nebežino kas.
Istorija nepradingsta per dieną. Pirma pasimiršta data, paskui priežastis, galiausiai lieka tik nuotrauka, kurioje niekas nebežino vardų.
Svarbu išsaugoti ne tik datas, bet ir paties žmogaus pasakojimą – kaip jis gyveno ir ką prisiminė.
Užrašytas pasakojimas lieka. Neužrašytas – pasimiršta su žmogumi.
