Senuose šeimos albumuose dažnai išlieka daugiau negu pavardės ir datos. Nuotraukoje matyti žmonės prie namo, šeima prie šventinio stalo, vaikai kieme, jauna moteris pajūryje ar vyras su darbo drabužiais. Žmogui, kuris tų žmonių nepažinojo, tai pirmiausia paprastas vaizdas. Visai kitaip į tą pačią nuotrauką žiūri tas, kuris prisimena joje esančius žmones, vietą ar fotografavimo aplinkybes. Jis gali pasakyti ne tik vardus. Kartais prisimena, kieno buvo namas, kas gyveno gretimame kambaryje, kodėl šeima tą dieną susirinko ir kas nutiko netrukus po to.
Vartant seną albumą kartu su tėvais, seneliais ar kitais vyresniais artimaisiais, viena nuotrauka dažnai primena kur kas daugiau, negu joje matyti. Paprašytas tiesiog papasakoti apie vaikystę ar jaunystę žmogus kartais nežino, nuo ko pradėti. Pažvelgęs į nuotrauką staiga prisimena žmogų, vietą, fotografavimo progą ar tuo metu nutikusį įvykį. Vienas prisiminimas paskatina kitą, ir netrukus kalbama jau ne tik apie tai, kas matyti nuotraukoje, bet ir apie anuometinį gyvenimą.
Tokį nuotraukų ir žmonių prisiminimų ryšį galima pamatyti ir Lietuvos tyrimuose. Sigitos Kraniauskienės, Silvos Pocytės ir Irenos Šutinienės monografijoje apie pokario Klaipėdos kraštą žmonių gyvenimo ir šeimos istorijos buvo renkamos interviu metu, kartu buvo surinktos ir suskaitmenintos 1 182 nuotraukos iš pašnekovų šeimų albumų. Tyrime žmonių prisiminimai, fotografijos ir rašytiniai istorijos šaltiniai buvo naudojami kartu. Toks jų derinimas padėjo geriau suprasti ne tik didžiuosius pokario pokyčius, bet ir tai, kaip tuo metu žmonės gyveno, kokia buvo jų kasdienybė, namų aplinka ir vaikystės patirtys.
Panašiai galima žiūrėti ir savo šeimos albumą. Nuotraukoje gali būti matoma moteris prie medinio namo. Jaunesniam šeimos nariui nežinomas ir žmogus, ir vieta. Vyresnis artimasis atpažįsta savo tetą, prisimena, kad name gyveno seneliai. Toliau gali prisiminti sodą už namo, šulinį kieme, darbus, kuriuos tekdavo dirbti, kaimynus ar laiką, kai šeima iš tos vietos išsikėlė. Fotografijoje viso to nematyti. Šios aplinkybės išliko žmogaus atmintyje, o konkretus vaizdas padėjo jas prisiminti.
Šeimos albumas nėra visas žmogaus gyvenimas. Juozapas Paškauskas, nagrinėjęs Kretingos ir Palangos Tiškevičių fotografijų rinkinius, senąją fotografiją vertina kaip savarankišką istorijos tyrimo šaltinį, o ne vien kaip kitų šaltinių iliustraciją. Jo tyrimuose matyti ir tai, kad šeimos albumuose išsaugomos tam tikros gyvenimo akimirkos. Fotografuojami šeimos nariai, vaikai, susibūrimai, išvykos, laisvalaikis. Nuotraukos parodo tik dalį gyvenimo, o apie tai, kas liko už nuotraukos, dažnai galima sužinoti iš šeimoje išlikusių prisiminimų.
Vienoje vestuvių nuotraukoje matyti kelios dešimtys pasipuošusių žmonių. Užrašius tik jaunųjų vardus ir metus būtų išsaugota svarbiausia žinia apie fotografiją, bet žmogus, dalyvavęs vestuvėse, gali prisiminti gerokai daugiau. Jis atpažįsta giminaičius, pasako, iš kur jie atvyko, kieno sodyboje vyko šventė, kas grojo, kas tuo metu jau gyveno kitame mieste ar buvo trumpam grįžęs namo. Viena šeimos šventė padeda suprasti ir platesnius giminystės ryšius, ir žmonių gyvenimo aplinkybes.
Prisiminimus reikia vertinti kitaip negu užrašytą datą dokumente. Žmogus gali puikiai prisiminti vietą, žmones ir patį įvykį, bet suklysti dėl metų. Broliai ir sesuo tą pačią šeimos nuotrauką kartais aiškina nevienodai. Vienas geriau prisimena žmones, kitas vietą, trečias pasakoja tai, ką pats anksčiau girdėjo iš tėvų. Radvilė Racėnaitė, tyrinėdama autobiografinius žmonių pasakojimus, atkreipia dėmesį į asmeninės atminties savitumą. Praeitis prisimenama ne kaip tiksliai iš eilės išsaugotas įvykių sąrašas. Žmogus daugiau pasakoja apie tai, kas jam pačiam buvo svarbu ir ką jis po daugelio metų išsaugojo atmintyje.
Skirtingi pasakojimai apie tą pačią nuotrauką kartais vienas kitą papildo. Vienas žmogus gali žinoti moters mergautinę pavardę, kitas prisiminti, kuriame kaime ji gyveno, o trečias papasakoti apie jos šeimą. Tikslias pavardes, metus ar vietas, jeigu reikia, vėliau galima palyginti su kitomis nuotraukomis, užrašais jų nugarėlėse ar dokumentais. Šeimos pasakojime taip pat galima aiškiai parašyti, kieno prisiminimu remiamasi, jeigu kokios nors aplinkybės patikrinti nepavyko.
Didžiausias praradimas dažnai paaiškėja po daugelio metų. Nuotrauka išlieka, bet nebelieka žmogaus, kuris galėtų ją paaiškinti. Albumą paveldi vaikai ar anūkai. Veidai vis dar aiškiai matomi, fone stovi namas, prie stalo susėdusi gausi šeima, bet pavardžių niekas nebežino. Dar sunkiau atkurti tai, ko niekada nebuvo galima pamatyti pačioje fotografijoje: žmonių tarpusavio ryšius, susitikimo aplinkybes ir priežastį, dėl kurios būtent ši nuotrauka buvo saugoma daugelį dešimtmečių.
Todėl verta išsaugoti ne tik pačias senas fotografijas. Ne mažiau svarbu užrašyti tai, ką apie jas dar prisimena žmonės. Kartais pakanka pradėti nuo paprastų klausimų: kas čia, kur fotografuota, kurie metai, kokia buvo proga, o pokalbis dažnai prasideda savaime. Žmogus pradeda prisiminti ne fotografiją, o savo gyvenimą, artimuosius, namus ir įvykius, kurių nuotraukoje nematyti.
Iš tokių pokalbių pamažu susidėlioja šeimos pasakojimas. Viena nuotrauka primena žmogų, kita vietą, trečia šeimos įvykį. Prisiminimuose atsiranda vardai, giminystės ryšiai, namai, kasdieniai įvykiai ir aplinkybės, kurių pačioje nuotraukoje nematyti. Po daugelio metų šeimai svarbi bus ne tik išlikusi fotografija, bet ir tai, ką apie joje esančius žmones dar spėjo papasakoti juos pažinojusieji.
Šaltiniai
Sigita Kraniauskienė, Silva Pocytė, Ruth Leiserowitz, Irena Šutinienė, „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“, Klaipėdos universiteto leidykla, 2019.
Juozapas Paškauskas, „Masinės kultūros užuomazgos Kretingos ir Palangos Tiškevičių nuotraukų rinkiniuose. Senoji fotografija ir jos tyrimo galimybės“, Lietuvos istorijos metraštis, 2014/1, 2015, p. 67–93.
Radvilė Racėnaitė, „Santykio su praeitimi bruožai autobiografiniuose pokario vilniečių pasakojimuose“, Tautosakos darbai, 2018, Nr. 56, p. 218–236.
