Praėjo septyniasdešimt metų, bet jis vis dar prisimena tuos sekmadienio rytus.
Dar neišaušus, kai už lango vos pradėdavo čiulbėti pirmieji paukščiai, jis pabusdavo nuo tylos. Ne nuo garso, o sekmadieninės tylos, kurios visą savaitę taip laukdavo. Krosnis, kurta vakar vakare, dar laikė šilumą, o kambaryje kvepėjo vakarykšte kepta duona.
Motina jau būdavo atsikėlusi. Virtuvėje tyliai skambtelėdavo puodai, tarsi ji nenorėtų sudrumsti rytinės ramybės. Ant viryklės virdavo gilių kava, o ant stalo būdavo padėta duona ir sviestas, kurio sekmadieniais leisdavo užsitepti storiau nei šiokiadieniais.
Tėvas skusdavosi prie lango, mažą veidrodėlį pasistatęs ant palangės, o paskui apsivilkdavo vienintelius gerus marškinius, kuriuos motina išlygindavo šeštadienio vakarą, kai visi jau miegodavo. Apie devintą pasigirsdavo tolimos bažnyčios varpai.
Vėliau jis basas sėdėdavo ant seno namų slenksčio, valgydavo duoną su sviestu ir žiūrėdavo, kaip keliu lėtai važiuoja vežimas. Niekas neskubėjo. Net laikas sekmadieniais, rodos, eidavo lėčiau.
